Balys Sruoga

Balys Sruoga gimė 1896 m. vasario mėn. 2 dieną Baibokuose (Biržų rajone), pasiturinčio ūkininko šeimoje, mokėsi Vabalninko pradžios, Panevėžio realinėje mokykloje, studijavo Sankt Peterburge, Maskvoje, Miunchene. 1912 m. savo kūrinius pradėjo spausdinti Aušrinėje, Rygos naujienose, Lietuvos žiniose, Naujame take, Amerikos lietuvių spaudoje, literatūros žurnale Vaivorykštė.

Balys SruogaPo studijų Sruoga Lietuvoje dirbto mokytoju, po to Spaudos biure, Lietuvos dienraščio redakcijoje Kaune, organizavo satyrinį Vilkolakio teatrą, profesoriavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete.

Sruogos gyvenimas pasikeitė po to, kai 1943 m. buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, netoli Gdansko. Lageryje jis nesiliovė rašęs. Taip gimė ne vienas jo kūrybos perlas. Iš lagerio palaužta sveikata rašytojas sugrįžo 1945 metų gegužės 13 dieną, o po dviejų metų mirė.

Balį Sruogą reiktų minėti kaip istorinio romano „Dievų miškas“ kūrėją, tačiau yra išleidęs ir du simbolistinės poezijos rinkinius: „Saulė ir smiltys“ (1920 m.) ir „Dievų takais“ (1923 m.). Literatūrinį palikimą papildo poemos „Deivė iš ežero“ (1919 m.), „Miestas“ (1922 m.), eilėraščių ciklas „Alpės“ (1930 m.), kantata „Lietuvos keliu“ (1940 m.) ir meilės eilėraščių ciklas „Giesmės Viešnelei Žydriajai“ (1946 m.). Tačiau reikšmingiausia B. Sruogos kūrybos dalis yra istorinės dramos: „Milžino paunksmė“ (1932 m.), „Baisioji naktis“ (1935 m.), „Apyaušrio dalia“ (1940-1941 m.), „Kazimieras Sapiega“ (1938-1941 m.), „Radvila Perkūnas“ (1935 m.), „Algirdas Izborske“ (1938 m.) ir „Barbora Radvilaitė“. Minėtinos ir dramos „Aitvaras teisėjas“ (1935 m.), „Pavasario giesmė“ (1944 m.) ir pjesė „Pajūrio kurortas“ (1947 m.).

Simbolisto sąvokos B. Sruoga kratėsi ir, iš tiesų, nebuvo nuoseklus simbolistas. Sruoga minėtinas kaip maironinės tradicijos modernizatorius, nes kūrybinį kelią pradėjo 1912 m. maironiškais ir folklorinės imitacijos eilėraščiais, kuriuose nėra aprašinėjimo. Sruoga kurdavo pagautas impulso, tad pats ryškiausias jo gyvenime pradas – emocinis. Dažnai mesdavosi į kraštutinumus. Tai matyti ir jo poezijoje iš ekspresijos, vaizdaus žodžio, metaforų, sušukimų. Poeto eilėraščiuose nėra loginės minties, eilėraštis muzikalus. Visa tai lemia sąskambiai ir aliteracijos bei asonansai. Esama opozicijų.

B. Sruoga buvo susipažinęs su rusų simbolistais, kuriems irgi poezijoje svarbus buvo muzikinis pradas. Poetui didelę įtaką padarė J. Baltrušaitis. Sruoga yra lankęsis Baltrušaičio namuose trečiadieniais rengtuose simbolistų susiėjimuose ir prie jų priartėjo. Jam kaip ir Baltrušaičiui poezijoje svarbi harmonija.

Kaip ir visiems simbolistams, taip ir Sruogai būdingi simboliai: jūra, valtis, irklas, žemė, dangus. Žemės ir dangaus opoziciją simbolistai naudojo dualizmui parodyti ir veržimuisi į viršų bei žvaigždes parodyti, o Sruogai tai buvo susiję su audra ir vėtra.

Šalia audringų eilėraščių poeto kūryboje esama ir lyrinių, atspindinčių būties harmoniją, teikiančių pilnatvės jausmą.

Sruoga kartais vadinamas tautosakininku simbolistu. Eilėraščiuose jaučiamas dainiškumo principas remiasi į liaudies dainą. Tautosakoje poetas ieškojo medžiagos ne stilizacijai, bet vidinio žmogaus gyvenimo atšvaitų, metaforų ir žaismo. Tai liudija eilėraščiai „Atminki, bernužėli“, „Šią naktelę per naktelę“ ir kt.:

Ar atminsi bernužėlį, —
Tylų mielą vakarėlį,
Kurs grėblelį tau išpiaustė,
Kurs dainavo, kaip dalgelė,
Ir lydėjo visą kelią,
Ir žiedeliais kelią siaustė —
Ar atminsi tą bernelį?
<…>
Tu būk jauna. — Tu būk jaunas.
Aš — kur plauna
Tik lelijas
Ežerėly —
Toks piovėjas …

— Aš — kur piauna
Aukso gijas
Ežerėly —
Tai audėja …

— Aš — kur rauna
Lelijėlių
Gilią šaknį gilumėly —
Toks piovėjas …

— Aš — kur krauna
Giją gijon, žiedą žiedan ir šešėly—
Tai audėja …
<…> („Ar atminsi bernužėlį“)

Šią naktelę per naktelę
Godą tai godojau.
Rytą auštančią aušrelę
Aiklųjį balnojau („Šią naktelę per naktelę“, Sruoga, 1996)

Dar viena tema – meilė, plėtojama rinkinyje „Saulė ir smiltys“. Šiame rinkinyje įvaizdžiai didžia dalimi susimbolinti. Vėlesniame rinkinyje „Dievų takais“ meilė reiškiama kaip laisvas jausmas. Meilės jausmas gaivališkas ir erotizuotas. Esama aiškaus erdvės skaidymo: apačioje – uždarumas, mirtis, o viršuje – mėnuo, dangus; tarp šių erdvių – laukas su gausia augmenija. Nėra laiko, tačiau esama dramatizmo. Galima sakyti, kad skirstymas yra analogiškas pasaulio medžio funkcijai. Laukas gali turėti variantų: tai mergelės daržas, tai ir sodas – mistiška vieta, pasimatymų vieta, kur skleidžiasi moters emocijos ir galios. Bet viską sujungia žmogaus meilė.
__________________________

Vaikų literatūra nuo 1940 metų (V dalis)

Leonardas Gutauskas (tęsinys)

Poezijoje reikšmingas Perkūno įvaizdis. Poeto eilėse jis svarbus savo žengimo į žemę prasme. Perkūnas sakmėse vaizduotas dailus, augalotas, barzdotas vyras su žaibų ar liepsnų vainiku ant galvos. Šis Perkūno ženklas minimas knygoje „Dangaus kalvis – Perkūnas“.

Dar vienas įvaizdis – vėjas. Jis sutinkamas eilėraštyje „Vėjo pokštai“ ir kituose. Vėjas tautosakoje buvo laikomas viską žinantis, viską galintis ir pažįstantis dangaus ir žemės kelius. L. Gutausko poezijoje vėjas  – tai vaikas, krečiantis pokštus, kartais linksmas, kartais pikčiurna, o retkarčiais ir išdykėlis. Pasaulio harmonija suardoma, kai įsiveržia tamsios, visa suardančios pasaulio jėgos. Svarbiausias poezijoje – kosmologinis pasaulio modelis (eil. „Laikrodžio gaidys“). Filosofinė pasaulio samprata teigia, jog visata neturinti nei pradžios, nei pabaigos, yra tik laikas ir amžinas judėjimas. Taigi, turint galvoje, kad L. Gutausko poezija yra skirta vaikui, ji vis gi yra sudėtinga.

Sigitas Geda. Sigitas Geda taip pat atkartoja tautos motyvus.

Užmigę žirgeliai

Balti vyšnių sodeliai,
Po tom vyšniom žirgeliai,
Daug žirgelių, daug šyvųjų
Miega visą vasarėlę.

Nei sninga, nei lyja,
Žirgeliai, žirgeliai…
Po žalius laukelius
Dvi boružės vaikšto.

Geltoniausios gėlės –
Bijūnai siūbuoja,
Devynetas saulių
Varinėja dangų.

Žydri ežerėliai
Ir akmenėliai –
Gana jums miegoti,
Šyvieji žirgeliai.

Ateikit, broleliai,
Prikelkit žirgelius
Ir gėleles,
Ir akmenėlius.

„Užmigę žirgeliai“ – pirmasis kūrinys, įvardytas kaip netradicinis. Jis vienas pirmųjų vaiko pasaulį sulygina su suaugusiųjų pasauliu. Iš tautosakos Geda perėmė liaudies dainų priedainius, taip pat pasakų bei sakmių poetinius ypatumus. Sigito Gedos poezija remiasi mitiniais pasaulio kūrimo dėsniais. Jo eilėraštyje atsiveria pasaulis, sukurtas iš pirminio chaoso. Gyvybė jame randama dar tik vandenyje, dar nėra žmogaus, o poetas – lyg Dievas kuria šį pasaulį. Jo poezijoje galima viskas, viskas apverčiama aukštyn kojom, net ir alogizmai poezijoje virsta metaforomis.

Gedos poezijos pasaulis labai šviesus, lipdomas iš būtų ir nebūtų dalykų. Gyvybės atsiradimą simbolizuoja augantis medis. Pasaulio medžio įvaizdis simbolizuoja žmonijos pradžią. Jo poezija išauga iš archajinių Advento, Kalėdų dainų ir žaidimų. Nors ir chaotiškam pasauliui būdinga harmonija. Labai svarbus lyrinis subjektas – berniukas – baltasis niekas, kuris gali būti nematomas ir gali būti viskuo. Jam paklūsta dangaus ir žemės gaivalai. Berniukas – tai mitinis herojus. Jis yra amžinas, negalintis pranykti, jis yra viską tvarkantysis kosmoso veikėjas. Kitas lyrinis subjektas – peliukas Mikas, kuris kovojo su realistiniais dalykais. Dar minėtina ir baltoji varnelė, kuri turi magiškų galių, į vaiko pasaulį neša stebuklą, padeda pasveikti. Ji simbolizuoja išsiilgtą gerumą.

Poezijoje žaidžiama žodžiais, garsais, spalvomis. Nuostata – vyraujanti lyrinio subjekto būsena. Sigitas Geda įtvirtino eilėraštį, kurio pagrindas  – paradokso poetika.

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūra nuo 1940 metų (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (III dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (IV dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)

Poetinė semantika

Poetinė semantika yra meninių prasmių sfera, aptarianti santykį tarp tiesioginės ir perkeltinės reikšmės. Poetinėje kalboje didžioji dalis teksto yra perkeltinės prasmės tekstas, kuriam suprasti ir įžvelgti reikia tam tikrų teorinių sąvokų. Santykis tarp tiesioginės ir perkeltinės prasmės gali susidaryti trimis būdais:

1. gretinimo;
2. lyginimo;
3. kontrasto.

Tas santykis tarp tiesioginio ir netiesioginio pasakymo vadinamas tropu. Tropas – tai yra motyvas, susidarantis iš perkeltinės prasmės ir turintis pamatą tiesioginiame pasakyme.

Pagal prigimtį ir raiškos sudėtingumą tropai skirstomi į metonimijas ir metaforas. Ne visada tarp jų išlieka aiškios ribos, kartais šie tropai būna ir metaforos, ir metonimijos. Metaforai yra būdingos dvi savybės – vidinis judesys ir vertinimo aspektas. Metonimija yra pastovesnis tropas, sustingęs, bet gretinimo pamatas aiškiai jaučiamas.

Metonimijos pagal išraišką yra skirstomos į paprastąsias ir išplėtotas. Paprastos yra trumpos ir lakoniškos (2, 3 žodžiai), glaudžiai susijusios su gretinamuoju žodžiu. Pagal jį paprastosios metonimijos yra skirstomos į:

Metoniminį epitetą (žaliaskarė eglė);
Medžiagos metonimiją (geltonlapis klevas, vario klevai, sidabro jūra);
Vietos metonimiją (dūmuos paskendus kavinė);
Priklausomybės metonimiją (Mėgau Grygą ir Čiurlionį mėgau. – turima galvoje jų kūryba).

Metonimija remiasi ne panašumo, o realios priklausomybės pamatu.

Išplėtotos metonimijos:

Perifrazė – išplėtota metonimija, kada aiškiai numanomas objektas ar reiškinys apibūdinamas kitu, perkeltiniu vaizdu:

Mano metai eina per žmones.
Mano metai. (J. Marcinkevičius) – taip apibūdinamas senėjimas.

Sinekdocha – kai per dalį pasakoma apie visumą, t.y. vienaskaitos vartojimas vietoj daugiskaitos, bendros sąvokos – vietoj konkretesnės arba atvirkščiai:

„Atsakai už grūdą, dirvoje pasėtą.“ (A. Baltakis) – kalbama apie vieną grūdą, o galvoje turima daugiskaita.

• Antonomazija – tikrinio vardo vartojimas bendrine reikšme arba atvirkščiai – bendrinio tikrine:

O kiek einšteinų ir galilėjų.
Šešiolikmetis žemėje miega. (J. Marcinkevičius)

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Alegorija
Metafora ir metonimija
Meninės raiškos priemonės (1)
Ugnies semantika Vytauto Mačernio poezijoje (I dalis)
Ugnies semantika Vytauto Mačernio poezijoje (II dalis)

Iš „literatūrinių“ prisiminimų

Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (5)

Kiek rečiau su pojūčiais siejama ir kita metafora DŽIAUGSMAS – SKONIS arba MAISTAS: „saldų vidinį džiaugsmą“, „Pažinkite saldųjį kelio džiaugsmą.“, „Kas ketina sudrumsti sotų gerovės džiaugsmą?“, „Kaip patirti malonų ir saldų vidinį džiaugsmą?“. Šią maisto semą galima dar išskleisti, įvardijant konkrečius dalykus, su kuriais siejasi džiaugsmas kaip maistas. Sakant, jog džiaugsmas yra saldus, iš karto kyla asociacijos su cukrumi arba medumi, visa, kas yra skanu tarsi ir galima skirti prie teigiamybės. Apie pyktį, kad jis yra maistas galima pasakyti tik vienu atveju: „Čiaumoja tarp lūpų pyktį.“ Bet visai neaišku, koks tai galėtų būti maistas.

Gan reta konceptualioji metafora PYKTIS – GYVŪNAS arba ŽVĖRIS: „liepsnojanti gyvatė – pyktį“, „savyje tramdydamas pyktį“, „vos tramdydamas atsliuogiantį pyktį“, „bandydamas sutramdyti kylantį pyktį“. Kaip pavyzdžiai rodo, pyktis – GYVŪNAS arba ŽVĖRIS yra sutramdomas, vadinasi nelabai piktas. Galbūt būtų galima panašiai ir apie džiaugsmą pasakyti, tik neįvardijant konkrečiai, kad tai žvėris ar gyvūnas, bet vis gi piktas ir nepasotinamas: „teikė piktą džiaugsmą“, „Ji pajuto piktą džiaugsmą.“, „mano nepasotinamam džiaugsmui“. Rodos, kad džiaugsmui, kaip teigiamai emocijai, lyg ir nebūdingas toks konceptualizavimas, bet vis gi lietuvių pasaulėvaizdyje visa tai atsiskleidžia. Galima tik spėti ir sakyti, kad gal džiaugsmo ir pykčio metaforizavimas yra artimas todėl, kad kartais dėl blogų dalykų yra ne tik pykstama, bet ir džiaugiamasi. Taip po truputį skleidžiasi įdomus lietuvių pasaulėvaizdis.

Visai ką kitą apie kalbą ir žmones rodo tokia konceptualioji metafora PYKTIS – AUGALAS. Džiaugsmas su augalais nėra siejamas. Pyktis – augalas – piktžolė, kurią reikia pašalinti, nes ji teršianti žmogų iš vidaus, iš pat šaknų. Nors augalas nėra ilgalaikis dalykas, egzistuojantis tik labai trumpai, tačiau reikia jį šalinti ir tai padaryti yra tik vienas būdas – sutrypti: „trypdama visus geidulius ir pyktį“.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (1)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (2)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (3)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (4)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (6)

Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (4)

Lyginant šias dvi konceptualiąsias metaforas PYKTIS – UGNIS ir DŽIAUGSMAS – ne UGNIS, o DŽIAUGSMAS – ŠVIESA, tarsi įrodoma, kad lietuvių kalboje pyktis skirtingai nuo džiaugsmo yra suvokiamas kaip ilgai trunkanti emocinė būsena, savo intensyvumu ir ilgumu nustelbianti džiaugsmo jutimą, ir gal net yra aktualesnė, nes ne taip greitai praeinanti, kaip džiaugsmas.

Tiek džiaugsmas, tiek pyktis yra suvokiamas ir kaip SKYSTIS: „Visi tą patį džiaugsmą gėrė.“, „Visa tai išsilieja į begalinį džiaugsmą.“, „Pamilau graikų trykštantį gyvenimo džiaugsmą.“, „Kas ketina sudrumsti sotų gerovės džiaugsmą?“. Pastebima tendencija, kad su skysčiu labiau siejamas pyktis. Jis gali siūbtelėti, trykšti, jį galima išlieti: „Jautė iš Rolando trykštantį pyktį…“, „Išliedavo visą savo susikaupusį pyktį ir pagiežą ant manęs.“, „Liejo visa susikaupusį pyktį ponia Penė.“, „sutramdyti kartais siūbtelintį pyktį“, „Tačiau netikėtam pykčiui išlieti jis surado išeitį.“ Šiais visais atvejais būsenos patyrėjas yra tarsi indas, kuriame tvenkiasi emocijos. Emocijos – tai skystis, dažniausiai galima numanyti, kad tai vanduo, kuris žmoguje lyg inde kaupiasi, kol pasiekia viršų ir galiausiai išsilieja. Turint galvoje, kad džiaugsmas išliejamas daug rečiau, nei pyktis, galima sakyti, jog jis ne tokia emocinė būsena, kuri labai dažnai patiriama ar būtų labai didelė, intensyvi, kad reikėtų išlieti, ar pati galėtų tai padaryti.

Džiaugsmą patyręs subjektas dažniausiai esti pakilios nuotaikos, kurią trykšta per kraštus, gal net ją norisi išrėkti ar išdainuoti. Taip lietuvių pasaulėvaizdyje atsiranda konceptualioji metafora DŽIAUGSMAS – GARSAS. Džiaugsmas kaip garsas gali skambėti, virpėti, įsitempti lyg styga, jį galima išreikšti balsu. Priešingu atveju džiaugsmas virsta TYLA: „Garsiai vis reiškė ir reiškė džiaugsmą.“, „Išrėktum tą džiaugsmą…“, „Radau ten tam tikrą įtemptą virpantį džiaugsmą.“, „taip suskambėjusį džiaugsmą.“, „mano naują tylų džiaugsmą“. Apie pyktį to paties pasakyti neįmanoma, jis nėra lyginamas su garsu ar muzika gal dėl to, kad nėra teigiamybė.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (1)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (2)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (3)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (5)
Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (6)