Filosofinė – poetinė pasaka (II dalis)

Antuanas de Sent Egziuperi – XX a. pirmosios pusės prancūzų rašytojas – humanistas ir lakūnas. Jis gimė 1900 m. Pietų Prancūzijoje, grafo šeimoje. Aviacija turėjo įtakos formuojantis Egziuperi filosofinėms pažiūroms, tai darė įtakos ir kūrybai. Kūriniuose itin daug autobiografinių momentų, prisiminimų, aprašymų, gyvenimo apmąstymų, kurie persunkti filosofiškumo. Žanriniu požiūriu kūriniai taip pat išsiskiria iš daugelio kitų autorių kūrinių – jų aiškiai negalima priskirti vienam kuriam žanrui.

Daugelis Egziuperi kūrinių skirti suaugusiems, tačiau yra vienas bandymas rašyti vaikams – „Mažasis princas“ (1943 m.). Sunku tiksliai nusakyti kūrinio žanrą, tačiau yra susitarta „Mažąjį princą“ vadinti filosofine pasaka: yra daug pasakiškų motyvų (kalbantys žvėrys, dainuojantis šulinys, pasakinė erdvė ir kai kurie veikėjai), taip pat ryški filosofinė potekstė.

Filosofinė pasaka „Mažasis princas“ karo metais parašytas kūrinys, kuriame glaustai sukondensuota humanistinė filosofija. „Mažojo princo“ istorija – tai vieno rašytojo istorija, kurio žvalgybinį lėktuvą pašovė vokiečių aviacija, o jis pats nukrito į Viduržemio jūrą. Nors istorija pasakojama apie pasaulį bei žmonių santykius, matomus vaiko akimis, tačiau dėl elegiškumo ir filosofiškumo šis kūrinys sunkiai įtraukiamas į vaikų skaitybą. Čia meniniai bei fantastiniai vaizdai turi perkeltinę, dažnai simbolinę prasmę, suprantamą suaugusiam, bet ne vaikui.

Ir visgi, pabandysiu paaiškinti, kodėl šis kūrinys yra vaikų literatūros dalis. Visų pirma – tai būtinybė matyti reiškinio gelmę yra siejama su vaikų gebėjimu, nes vaikas tam turi didesnes galimybes.

Antra – paprastas siužetas, slypinti paslaptis, gėrio ir blogio ugnikalnis. Siužetą galima skirstyti į keletą dalių:

1. Mažojo princo planeta – tai vaikystės alegorija. Vaikystė – tai vertybė, kurią būtina branginti, kartu tai ir priedanga nuo suaugusiųjų pasaulio.

2. Mažojo princo kelionė per šešis asteroidus – pažintinė kelionė. Mažasis princas sutinka karalių, kuris nori įsakinėti, „kuris įsivaizduoja valdantis žvaigždes, išdidų vyrą, „kuris nori, kad aplinkiniai juo didžiuotųsi, girtuoklį, kuris geria kad užmirštų gėdą, verslininką, kuris nuolat skaičiuoja žvaigždes ir nori jų įsigyti dar daugiau, žibintininką, kuris privalo uždegti bei gesinti žibintus ir geografą, kuris tyrinėja žemėlapius, bet pats niekuomet niekur nekeliauja.“ Galiausiai jis aplanko ir Žemę, kur sutinka kitų personažų, iš kurių sužino daug svarbių dalykų.

Lygiai taip pat svarbus ir simbolinis kalbėjimas, intelektualinės ir poetinės prozos sintezė bei veikėjai.

Simbolinis kalbėjimas apima visą kūrinį pradedant pavadinimu ir baigiant autoriaus pieštomis iliustracijomis. Simboliškas yra herojaus – Mažojo princo paveikslas, nuolat pabrėžtini geltoni kaip auksas plaukai. Mažasis princas – tai vaikas, kurio akimis žiūrima į sudėtingą suaugusiųjų pasaulį, bet tuo pačiu Mažasis princas nėra Žemės gyventojas, t.y. galbūt nėra vaikas – šis personažas įkūnija ir mitinį veikėją, kuris pats drąsiai renkasi gyvenimo kelią, sprendžia, kur ir kaip gyventi. Simbolinis kalbėjimas gaubia ir daugelį kitų objektų: baobabus, kurie įkūnija žmonių ydas, blogus įpročius, rožę – grožio ir gėrio simbolį, mažąsias planetas, kurios yra lyg skirtingos ydos arba skirtingi žmonių charakteriai, lapę, kuri prašėsi prijaukinama (prijaukinimas – tai draugystės preliudija), troškulį – norą atrasti dvasios lobius paprasčiausiuose dalykuose, dykumą – žmonių susvetimėjimą ir vienatvę, avis – pavojų meilei ir draugystei, ir daugelį kitų vaizdinių, kurie kūrinyje siejami su šviesos sąvoka (saulėlydžiai, ugnis, ugnikalniai, žvaigždė, dangus).

Kūrinyje nėra buitinių realijų, pasakojimas grindžiamas alegorinėmis situacijomis. Visą neįprastumą lemia neįprastai sterili erdvė, apvalyta nuo viso, ko nereikia pagrindinei minčiai perteikti, tačiau ta erdvė pasakiška, todėl savaip suprantama vaikams.

Džeimsas Kriusas (1926–1997) – garsus vokiečių rašytojas, sukūręs daugiau kaip 70 knygų vaikams. Kelios iš jų išverstos į lietuvių kalbą: „Timas Taleris, arba Parduotas juokas“ (1962 m.), pagal kurią buvo sukurtas meninis filmas, „Timo Talerio lėlės“ – tai lyg pirmosios knygos tęsinys bei „Mano prosenelis, herojai ir aš“, už kurią autoriui įteikta H. K. Anderseno premija.

„Timas Taleris, arba Parduotas juokas“ dažnai yra gretinama su „Karaliumi Motiejuku“. Tai nuotaikingas pasakojimas apie paprastą, nuoširdų, gyvenimo kiek nuskriaustą berniuką (tėvas miręs, tad visas auklėjimas pamotės rankose, kuri kaip įmanydama bando apkartinti mažojo berniuko gyvenimą), tačiau nepaliaujamai besidžiaugiantį, kad ir kas nutiktų. Juokas – tai ginklas, kuriuo bandoma nugalėti visus gyvenimo sunkumus.

Knygoje derinami realistinis ir pasakos pasauliai, tačiau realistinis dažnu atveju ima viršų – jis skaudesnis, paliekantis gilesnes vėžias, svarbūs socialiniai motyvai ir tai, kad Timas Taileris yra našlaitis. Nepaisant to, knygoje yra daug detektyvo elementų, daug juoko, keliama optimizmo vertės idėja. „Juokas – asmenybės laisvė, pilnavertiškumo apraiška, ginklas prieš blogį.“

Išskirtiniai knygos bruožai ir tai, kad pasakoje remiamasi įvairiais literatūriniais šaltiniais: patarlėmis, citatomis, aforizmais.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Filosofinė – poetinė pasaka (I dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Klasikinė literatūra vaikams
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas
Originalioji literatūrinė pasaka (I dalis)
Originalioji literatūrinė pasaka (II dalis)
Romantizmas vaikų literatūroje

Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (1 dalis)

Nereikia aiškinti, kas yra buitis (t.y. įprastinės kasdieninio gyvenimo sąlygos), o būties sąvoka, nors ir turinti daug apibrėžimų, paprastai lieka nelabai aiški, nes ir pati būtis yra neapčiuopiama, nematoma ir šiaip jau paslaptinga kategorija. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas būtį apibrėžia kaip buvimą, gyvenimą, o filosofijoje tai jau yra objektyvi tikrovė, realybė arba daiktų buvimo pagrindas. Prie viso to priskiriamas ir žmogus. Jo gyvenimas tarp daiktų ir su daiktais, t.y. buityje, yra būties dalis. Todėl kalbant apie žmogaus egzistenciją, būties ir buities kategorijos tampa labai artimos.

Ši artuma labai aiški ir A. Maldonio poezijos rinkiniuose. Poetas tarsi griauna sieną tarp buities ir būties ir rodo, koks žmogus yra pasidarę toliaregis, kaip yra pasikeitę vietomis šios dvi kategorijos, kas šių dienų žmogui yra tapę pagrindu, virtę aktualija: „Esame pasidarę / Nuostabūs toliaregiai, / O kasdienybei / Jau reikia akinių…“ Be viso to, išsakomas siekis, noras pritraukti būti plačiąja filosofine prasme prie kasdienybės, padaryti ją savą, lemtį kontroliuoti, o mirtį prisijaukinti. Iš esmės, kai kada poezijoje daroma išvada, kad pats laimingiausias gyvenimas pasiekiamas per paprastumą.

Maldoniškame pasaulyje žmogus „gimsta ir žūva“, „miršta ir lieka“, iš tikrųjų, atkartoja pasaulio logišką tėkmę, kurioje jis lyg maža savito likimo dulkelė, dalelytė sukasi pagal tam tikrą egzistencijos spiralę, pasiduodama amžinai laiko tėkmei ir atkartodama nuolatinius pasikartojimus:

Greta pradžia ir pabaiga,
<…>
O pilkas paukšti, tu suki,
Suki po rato ratą vėlei
Ir savo juodoje akį
Neši ir manąjį šešėlį.
Ir tu esi visos būties
Didžios teisybės dalelytė,
Kurios negalim kaip širdies
Išskaidyti ir padalyti.

Pilnatvė“

Būties ir buities tema rinkinyje „Rytas vakaras“ tarsi iš naujo pasikartoja kaip pasaulėjautos formulė, meninė idėja, paskelbta prieš dvi dešimtis metų eilėraštyje „Aukštos gaidos“. Kur anksčiau buvo deklaracija ir jaunatviškas polėkis, dabar radosi provokuojanti abejonė, klaustukas ir ryžtingas „Vis dėlto – šviesa“. Bet apie eilėraštį „Kalkakmenio burė“, kurioje būtis ir buitis sutelpa ne kaip priešpriešos, o kaip priežastis ir pasekmė, norisi pakalbėti nuosekliau ir išsamiau.

Skurdus paminklas – kalkakmenio burė.
Šakų tvorelė, pušys, kadagiai.
Pro tuos tris beržus jie dar bežiūri,
Kaip tu kadais pro juos į čia žvelgei.

Nešiojai vėją, skeldintį ant lūpų,
Buvai kasdieniškas – ir visgi nejaukus.
Piestu pakilo upėj ir suklupo.
Pavasario vanduo neatsargus…

Liko būties spėjimų keistas raštas.
Tarytum vaškas minkoma tiesa.
Sausio pūga. Ant stalo žvakė. Vaškas.
Šviesa ar vaškas? Vis dėlto – šviesa.

Vieni išties, kiti lyg scenoj kerta
Vaizduotės kumščiu į duslius metus.
Kaip raketa po programuoto starto
Tu nukritai į šiuos skurdžius laukus.

Dabar jau nebesiverži į tolį,
Dabar jau vis gilyn gilyn smelkies.
Gimtosios žemės kruvini gurvoliai
Užvis labiausiai tavimi tikės.

Labiau už artimuosius ir už baugų
Tavosios meilės laikymą savu.
Už laikiną ištikimybę laiko – draugo,
Buvimą gyvo tarp visų gyvų.

Dabar jau ne į tolį, o gylį,
Ir smogia į rūdėto laivo kilį
Žalsvieji amžinybės vandenai.
Į būsimųjų žemę statmenai.

Eilėraščiu „Kalkakmenio burė“ susimąstoma apie gyvenimo tikslą. Pasitelkiamos abstrakčios sąvokos (būtis, buvimas, laikinumas, amžinybė, visuma), vis rečiau imamasi atskleisti būseną, tad tam pakanka vos kelių lakoniškų apibūdinimų (vienatvė, pastovumas, ramybė, atvirumas).

Maldoniškasis tekstas turi epigrafą „B.P.“. Tai nuoroda į Boriso Pasternako kūrybą, turėjusią įtakos poeto eilėms. Šių dviejų autorių kūryboje yra nemažai skirtumų, tačiau esama ir panašumo. Eilėraščiui „Kalkakmenio burė“ B. Pasternako kūryboje artima „Žiemos naktis“  (Priedas Nr. 1.). Ir B. Pasternakas, ir A. Maldonis mąsto apie gyvenimo tikslus, pasitelkia panašius įvaizdžius minčiai reikšti. Aktualizuojami sakralieji rekvizitai – žvakė – šviesos, žmogaus sielos, dvasios ir materijos santykių simbolis  ir kryžius – vilties, tikėjimo ir atgailos simbolis. Įspūdis stiprinamas  šaltumo (žiemos) ir atšiaurumo (vėjo, sausio pūgos) reikšmes turinčiais įvaizdžiais. Taigi, panašumai galimi ne tik simbolių sutapimo, bet ir turinio prasmės giluminiame lygmenyje.

„Skurdus paminklas – kalkakmenio burė“ – taip pradedamas A. Maldonio eilėraštis, nukeliantis į specifišką atmosferą – tuščią, tylią, nykią – kapines. Regėjimo laukas sukoncentruojamas ties mirusiojo kapu ir ypač paminklu, kaip žymeniu, pagrindiniu čia esančiu identifikacijos ženklu. Susimąstoma sustojus ties riba, skiriančia gyvųjų ir mirusiųjų pasaulį – konkretaus asmens kapu, tvorele. Nuo buities žengiamas mąstymo žingsnis būties link. Po truputį praskleidžiamos likimo, būties sąsajos.

__________________________

PRIEDAS

ŽIEMOS NAKTIS

Visuos kampuos pūga niauri
Į langus plakė.
Pleveno žvakė kambary,
Pleveno žvakė.

It baltos musės ant stiklų
Snieguolės tūpė.
Ištvino potvyniu aklu
Baltoji upė.

Ir lyg birželio vidury
Nakties plaštakė
Pleveno žvakė kambary,
Pleveno žvakė.

Ant lubų sugulė kryžmai
Šešėliai rankų,
Kryžmai likimai ir jausmai,
Kyla į dangų.

O ant grindų du batuku
Smagiai nupuolė.
Ir verkė ašarų vašku
Trapi spanguolė.

Lyg būtų sniego sūkury
Visi apakę.
Pleveno žvakė kambary,
Pleveno žvakė.

Ir tarsi angelas švelnus
Pagundos vėjas
Į aukštį kėlė du sparnus,
Kryžmai sudėjęs.

Vis pustė siautė atšiauri
Pūga kasvakar.
Pleveno žvakė kambary,
Pleveno žvakė.

B. Pasternakas

__________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Mitologijos ir literatūros bendrybės

Literatūrą su mitologija genetiškai sieja liaudies kūryba (pasakos, sakmės, herojinis epas). Mitologija literatūroje kaip aukštesnėje kūrybos pakopoje įsitvirtina per tam tikrus universaliuosius įvaizdžius, schemas, išlaikant pasakojimo logiką.

„Moderniojoje Vakarų literatūroje antikinių, biblinių mitų siužetai ir simboliai yra vienas iš pasakojimo struktūravimo būdų, jie pasitelkiami siekiant universalizuoti tam tikras situacijas ir desubjektyvizuoti personažų pasijas.“  Tokios intencijos randamos ir lietuvių dvidešimt pirmo amžiaus literatūroje.

Kaip pavyzdį būtų galima skirti keletą „amžinųjų siužetų“, kurie pasaulinėje ir Europos kultūroje migruoja iš vienos literatūros į kitą. Tokie yra „klajojančio Orlando“, Uliso – Odisėjos, Amžinojo žydo ir kiti pasakojimai, vis kitoje literatūroje įgyjantys savitą minties atspalvį. Kiekvienas jų atspindi tam tikrą žmogaus ar kultūros tipą, tam tikrą mentalitetą. Pasak literatūrologo ir vertėjo Silvestro Gaižiūno, Don Žuanas, Don Kichotas turi asociacijų su Pietų kultūromis, Fausto figūra gali būti laikoma tam tikru Šiaurės kultūros simboliu, per kurį įvairios tautos įprasmina pačias aktualiausias bendražmogiškas problemas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Krikščioniškoji Ahasfero legenda – pradžių pradžia,
Ahasferas literatūroje (I dalis)
Ahasferas literatūroje (II dalis)

Dzeusas

DzeusasDzeusas – vyriausias Graikų dievas, žmonių ir dievų valdovas, lemia ir gėrį ir blogį. Jis buvo vedęs seserį Herą, tačiau susilaukė vaikų ir su kitomis deivėmis, nimfomis ir net mirtingomis moterimis. Tebų karaliaus duktė Amfijopė pagimdė du sūnus dvynukus. Taigi, toks Dzeuso noras turėti daug palikuonių yra noras atimti valdžią iš dievų ir iš karalių.

Dzeuso simboliai: žaibas, skeptras ir erelis. Romėniškas Dzeuso atitikmuo – dievas Jupiteris, induizmo – Djausas. Dievas vaizduojamas barzdotu, išdidžiu ir pagyvenusiu tvirto stoto vyru.”

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Mitologijos sąvoka
Erotas
Chaoso laikas arba kaip atsirado Olimpo dievai
Hera
Poseidonas
Demetra
Hestija
Arėjas
Hefaistas
Apolonas
Artemidė
Atėnė
Afroditė
Hermis
Dionizas – Bachas
Hadas
Wikipedija

Maironio eilėraščio „Užmigo žemė” analizė

Užmigo žemė

Užmigo žemė. Tik dangaus
Negęsta akys sidabrinės,
Ir sparnas miego malonaus
Nemigdo tik jaunos krūtinės.

Neužmigdys naktis žvaigždės,
Nenuramins širdis troškimų;
Dvasia ko ieško, kas atspės,
Kai skęsti ji tarp atminimų!

Aušra saulėtekio nušvis,
Ir užsimerks nakties šviesybės;
Neras tik atilsio širdis:
Viltis nežvelgs į jos gilybes!..

Maironio poezija yra nepasiekiamo grožio ieškojimas.“

V. Daujotytė

Maironis – poetas romantikas, kurio kūrybai būdingas maištas prieš tikrovę, kilnių idealų, jausmo, svajonių kėlimas, individo ir tautos savitumo pabrėžimas bei laisvės, patriotinių motyvų pasireiškimas.

Eilėraščio „Užmigo žemė“ tema aiški. Jos pamatas yra kontrastas – supriešinama mieganti žemė ir negęstančios dangaus akys bei (vėliau) gamta ir žmogus. Kontrastą žymi tezių ir antitezių kaita (pvz.: 1 posmelio 1 ir 2 eilutės ir 3 posmelio 1 ir 2 eilutės). Visame eilėraštyje esama nuoseklaus perėjimo nuo vidaus prie išorės, tačiau tai neužgožia minties aiškumo ir logiškumo.

Šis eilėraštis „Užmigo žemė“ atskleidžia jauno žmogaus širdies troškimus, atsiminimus, vilties perspektyvas bei lyrinio subjekto būseną – taip piešiamas eilėraščio žmogaus paveikslas ir jausmai. Tekstas atveria kitą lyrinio „aš“ gyvenimo sritį – jo psichologiją. Kaip tik čia širdis visiškai neatsiveria gamtos grožiui ir nepaklūsta jos ritmui. Pats eilėraščio pavadinimas rodo tylą, tamsą, ramybę, gamtos harmoniją. Kaip kontrastas visam tam yra eilėraščio žmogaus vidinis pasaulis ir jausmai. Lyrinis „aš “ ramiame nakties fone jaučia vienišumą. Tamsoje jis nieko neregi, tyloje nieko negirdi, nėra, kas atliepia jo neramios, maištingos širdies ilgesį, troškimus ir viltis. Eilėraščio žmogui nesvetimas gamtos pajautimas, tačiau nebūdingas atvirumas visam tam grožiui ir harmonijai. Gamtoje viskas vyksta darniai: naktį keičia diena, dieną – naktis. Gamtos ritmui (kaip jos dalis) nepaklūsta tik jaunas žmogus. Jo širdis ieško, viliasi, svajoja, trokšta, prisimena, jaučia, išgyvena, myli, todėl ir kenčia, bet čia ir ryškus psichologizmas, nes gamta jam neteikia paguodos. Jo širdis pilna nevilties:

Neras tik atilsio širdis:
Viltis nežvelgs į jos gilybes!..

Didelę reikšmę turi minimi žvaigždės, širdies, jaunos krūtinės simboliai. Maironio eilėraštyje jie reiškia nepasiekiamus troškimus, jaunystės vertę, širdis – meilę, kančią, neapykantą, džiaugsmą, viltį, skausmą (vėlgi nuoroda į tragiškumą, nes žmogus ir gamta čia visai nepanašūs, neharmoningi):

Neužmigdys naktis žvaigždės,
Nenuramins širdis troškimų…

Tai sintaksinis intonacinis paralelizmas, kuriuo remiantis parodomas eilėraščio žmogaus stiprumas, nenugalimumas, troškimų svarba. Taip pat eilėraščiui būdingas ir perkėlimas – parodo kalbėjimo svarbą ir minties vientisumą. Vėlgi siejant su lyrinio „aš“ būsena – priešybė žmogaus ir gamtos vientisumui, bendrumui, nes gamta ir žmogus yra tarsi vientisa gija.

Teksto laikas konkretus – naktis, tačiau ne bet kokia: šviesi, žvaigždėta – tai aukštesnių idealų simbolis, reiškiantis aukštybę, siejamą su nepasiekiamu. Galima ir retrospektyva į ateitį bei jos prognozavimas, kada laikas kinta (kaip priešybė atliepia ir kryžminis eilučių rimavimas):

Užmigo žemė <…>
Aušra saulėtekio nušvis…

Tik dangaus negęsta akys sidabrinės <…>
Nemigdo tik jaunos krūtinės.

Galimos dvi erdvės: reali ir transcendentinė. Reali – visa žemės erdvė, o transcendentinė – lyrinio „aš“ vidinė erdvė, kurią galima būtų įvardyti vienu žodžiu „širdis“. Erdvėms būdinga aliteracija eilėraštyje akcentuoja garsinį pradą, kuris suteikia posmams skambesio, tačiau tai nėra muzikalumas ar dainiškumas, o savitumas ir lyrizmas slypi inversijoje.

Eilėraštis „Užmigo žemė“ parašytas jambais, ritmas skambus. Kai kur pasitaiko įsiterpusių tarpkirtinių intarpų, todėl eilėraščio eilėdara silabotoninė, nes yra aiški dėsninga nekirčiuotų ir kirčiuotų skiemenų kaita eilutėse. Galima pastebėti įdomų tarpkirtinių intarpų išsidėstymą 2 posmelyje: čia pirmose dviejose eilutėse jie yra pradžioje, o 2-jų paskutinių – eilučių pabaigoje. Ir dar: 2 ir 4 eilutės baigiasi nekirčiuotais skiemenimis, o 1 ir 3 eilutės – kirčiuotais – tai gal net būtų nuoroda į silabinę eilėdarą (dėsninga skiemenų kaita eilutėse), tačiau šiame eilėraštyje rūpinamasi kirčio principu.

Maironis niekada nežaidžia forma – žodis tarnauja jausmui, svajonės, idealams, maištui išreikšti. Poetinėmis priemonėmis jis neužtemdė minties aiškumo, kas ir nebūdinga romantizmui.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Eilėraštis. Poetinė sintaksė
Eilėdarų rūšys (2)