Anekdotai ir frazeologizmai apie čigonus

Lietuvių tautosakoje ir kultūroje labai didelė anekdotų grupė yra čigonai ir jų etnokultūriniai savitumai. Anekdotus apie čigonus iš esmės galima suskirstyti į penkias grupes, arba, kitaip sakant, skirti penkis jų etnokultūrinius kitoniškumus: a) klastą, gudrumą ir apsukrumą, b) vagiliavimą, c) būrimą ir ateities numatymą, d) derėjimąsi ir e) laikyseną tikėjimo dalykuose.

Bene daugiausia anekdotų (tiek tautosakinių, tiek šių dienų) yra apie tai, kaip čigonas sugeba apgauti paprastą žmogelį ir net žydą, gudrumu moka iškovoti sau laisvę, apsukrumu ir sukčiavimu įgyti svetimus daiktus, maistą ar gyvulius, taip pat išsisukti iš keblių situacijų:

„Viena boba labai norėjo žuvų. Atėjo kartą čigonas ir sako:
– Aš tau duosiu žuvų, tik pasiimk duonos kepalą.
Ir eina. Priėjo ežerą. Čigonas sako:
– Gal tu privargai, duok, aš panešiu.
Šeimininkė atidavė duoną čigonui. Prieina prie ežero, čigonas atsigula ir laka vandenį:
– Pirma išgerkim sunką, tada žuvis valgysim.
Boba nusispjovė ir nuėjo, o čigonui duona ir liko.“

Gausi anekdotų grupė apie čigonų vagiliavimus. Dalyje jų pasakojama, kaip čigonai sugeba gudrumu pasisavinti ne savo daiktus, arba, užklupti vagiant, pasiteisinti. Kita anekdotų dalis liudija apie čigonų mokėjimą gudrauti net teismų metu:

„Teismas teisė čigoną už vagystę. Prokuroras pareikalavo duoti čigonui dvejus metus kalėjimo. Kada teismas suteikė čigonui paskutinį žodį prašyti, ko jis norėtų, čigonas tarė:
– Aš, tamsta teisėjau, nieko neprašau, o prokuroras prašo dviejų metų, tai ir duokite jam.“

Nors kai kada nenurodoma, ką konkrečiai čigonas pavogė, tačiau dažniausiai tai būna lašiniai, duona, arklys, rečiau karvė.

Didžioji dalis anekdotų, kaip bebūtų keista, yra apie čigonus vyrus ir tik vos keletas apie čigones. Apie jas pasakojama tais atvejais, kai norima pabrėžti jų neva turimas galias ir iš to pasišaipyti. Būrimas iš delno, ateities spėjimas anekdotuose suvokiamas kaip paslauga, už kurią dargi reikia ir sumokėti. Neretai čigonės išburia netiesą, bet už tai gauna atpildą. Šių dienų anekdotuose apie būrimus labiau pajuokiamas čigonių neapdairumas ir žioplumas:

„Prie vyruko stotyje prikimba čigonė ir ima greitakalbe berti:
– Oi, brangusis, duok rankelę, pabursiu, išbursiu, ateitį pasakysiu, viską sužinosi, nieko nepameluosiu, tikrą teisybę išklosiu, tikrai nesigailėsi.
Vyrukas atkiša ranką, čigonė ją sugriebia ir iškart ima tarškėti toliau:
– Oi, brangusis, matau tavo ateitį … baisi ateitis baisi… Tave laikys narve, paskui pjaus, odą tau nulups, paskui ketvirčiuos, į gabalus sukapos, oi tu siaube, baisi nelaimė tavęs laukia!!!
Vyrukas pasižiūri į ranką ir sumurma:
– Oi, aš gi pirštinę pamiršau nusiimti…“

Labai maža anekdotuose čigonų derėjimosi, priešingai nei anekdotuose apie žydus. Sprendžiant iš pasakojimų, jie labiau linkę pavogti, atimti, pasisavinti, nei pelnytai įgyti ar suderėti. O jei ir suderi, tai vėlgi klasta ir apgaule, kuri slypi derybų tekste – viskas suprantama taip, kaip pasakoma.

Tikėjimo dalykuose čigonai pasitelkia gudrybę. Jei einama išpažinties, tai tik dėl to, kad „atpirktų“ vagystę, kurią yra padarę. Paaiškėja ir tai, kad čigonai nemoka kalbėti maldų, kas jiems nėra problema – jie tokiose situacijose puikiai išsisuka gudrumu. Dažnu atveju visai neaišku, ką čigonai tiki. Anekdotais tai nepamirštama pajuokti:

„Eina čigonas išpažinties. Kunigas klausia:
– Kokio tu tikėjimo, čigone?
– O kokio ponui reikia?“

Nelabai įmanoma rasti etnokultūrinių atitikmenų frazeologizmuose apie čigonus, nes ir pačių frazeologizmų tėra vos keletas. Akcentuotina tampa kalba, o tiksliau – mokėjimas sklandžiai ir daug kalbėti, įkalbėti, įtikinti (◊ čigonės liežuvis – sakoma apie mokantį kalbėti).

___________________________

Daugiau apie anekdotus ir frazeologizmus skaitykite kituose straipsniuose:

Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (1 dalis)
Anekdotas ir frazeologizmas – lietuvių kultūros reiškiniai
Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (2 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie vokiečius
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (1 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (2 dalis)

Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (2 dalis)

Šių dienų anekdotuose žydų vaizdavimas yra šiek tiek pakitęs. Tai greičiausiai lėmė istorinės aplinkybės – atsivėrę valstybių sienos leidžia laisvą žmonių ir prekių judėjimus, prekybos verslą perėmė verslo įstaigos, o žydai lyg ir liko be darbo. Tačiau net ir tokiuose anekdotuose išlikęs šios mažumos „išpuikimas“:

„Prarado kartą žydelis darbą. Ieško šen, ieško ten, ir vis neranda. Galų gale jam kažkas pasiūlė griovius kasti. Ką daryti – sutiko. Na, ir jau pirmą dieną brigadininkas duoda jam kastuvą. Žydelis pasižiūri, pavarto tą kastuvą rankose, ir sako:
– O kuhr čia motohras?“

Panašios tendencijos išlieka ir frazeologizmuose, bet jau randasi ir kitų aspektų įvardijimo, nors jie dar tik pavieniai.

Kaip ir anekdotuose, taip ir frazeologizmuose ypač pabrėžiama viskas, kas susiję su žydu prekybininku, t.y. ◊ žydo amatas – prekyba, ◊ amžinas žydas – žydas klajoklis, kuris veža savo prekes po apylinkes ir pardavinėja, ◊ tikras žydas – tas, kuris labai įkyrus (tai vėlgi sietina su prekyba, kada žydai net ir per prievartą įperša nusipirkti nereikalingą prekę, arba labai įkyriai derasi patys), ◊ žydui įlįsti į kišenę – labai prasiskolinti, ◊ žydo turgus arba ◊ žydų pekla – didelis triukšmas, kuris irgi sietinas su prekyba, turgaus aikštės triukšmu.

Esama bent kelių frazeologizmų, kurie visiškai neturi bendrų etnokultūrinių bruožų su tais, kurie ryškinami anekdotuose, tačiau tarp savęs yra panašios reikšmės ir vartojami kalbant apie miegą, snaudulį: ◊ žydas lenda / žydas lenda į akį – ima miegas, ◊ žydai pavažiuodo – sakoma, kai kas nors snaudžia, ◊ žydus vežioti – snausti, ◊ žydas tąso už nosies – ima miegas, ◊ ne į žydų kapus nuvežė – sakoma apie ilgai miegantį.

Tai ko neperėmė anekdotai, yra užfiksavę frazeologiniai junginiai. Jų reikšmės itin skirtingos, tačiau visgi liudija apie to meto lietuvių požiūrį į žydus. Šios grupės frazeologizmai gali būti skirstytini į neutralius ir ženkliai konotuotus. Prie neutraliųjų skirtini ◊ žydo arklys – laumžirgis, ◊ žydo dūšia – peteliškė, ◊ žydą pakarti – taip vadinamas žaidimas, kai metamas akmenukas vandens paviršiumi, ◊ žydo kąsniais – dideliais gabalais snigti, ◊ žydų poternyčia – iš karklo žievelių nupintas žaislas, ◊ per žydo utį – truputį, ◊ žydo pupose – niekur, niekada. Konotuoti yra tada, kai kalbama apie žmogaus būdą, gyvenseną ir pan. Tokie frazeologizmai kartais pradedami lyginamuoju žodeliu kaip: ◊ kaip žydo bezmėnas – apie neteisingą, ◊ kaip žydas Kalvarijoje – apie labai lakstantį, ◊ kaip žydas kryžiaus – apie ko nors bijantį, ◊ kaip amžinas žydas – apie nuolat judantį, nepastovų, ◊ atbulinis žydas – atbulas žmogus, ◊ pusantro žydo – apygirtis žmogus, ◊ žydo karvė – netinkamo elgesio mergina, ◊ iki žydo pusryčių – apie nesugyvenamą moterį, ◊ žydo malkas pjausto – prastai gyvena.

___________________________

Daugiau apie anekdotus ir frazeologizmus skaitykite kituose straipsniuose:

Anekdotas ir frazeologizmas – lietuvių kultūros reiškiniai
Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (1 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie čigonus
Anekdotai ir frazeologizmai apie vokiečius
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (1 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (2 dalis)

Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (1 dalis)

Iki XX a. anekdotų žanras Lietuvoje nebuvo populiarus. Kaip ir kituose tautosakos žanruose, taip ir anekdotuose, buvo minimos tos populiarios tautos kaip žydai, čigonai ir vokiečiai. Pasikeitus politinei situacijai, po antrojo pasaulinio karo, į anekdotų areną atėjo rusai, čiukčiai, gruzinai, armėnai.

Anekdotuose apie kitataučius skiriami šeši akcentuotini kitoniškumai: religija, papročiai, luomų skirtybės, kalba, kuri paprastai mėgdžiojama, išvaizda ir neigiami būdo bruožai.

Negalima sakyti, kad panašiai skirstomi ir frazeologizmai, tačiau jų irgi esama apie tas tautas, su kuriomis istorinėje retrospektyvoje Lietuva turėjo sąlyčio taškų.

Anekdotų Lietuvių tautosakoje yra nepalyginamai daugiau, nei frazeologizmų, tad juos aptarsiu pirmiausia.

Nuo seniausių laikų žydai buvo populiarūs ne tik kitų tautų, bet ir lietuvių folklore. Dėl šios priežasties anekdotų ir frazeologizmų apie šią mažumą yra nemažai.

Anekdotuose apie žydus pastebima tendencija vaizduoti būdo bruožą – gudrumą, kuris, savaime suprantama, nėra labai teigiamas. Gudrumas neatskiriamas nuo vaizduojamo prekybininkų luomo: žydas – amžinas verslininkas. Visada buvo ta nuomonė, kad jis sugebės parduoti net visiškai nereikalingą, niekam tikusį ar net sugedusį daiktą kaip gerą ir dar gaus nemaža pinigų, arba kaip tik, pats pirkdamas nusiderės iki minimumo:

„Žydas derasi turguje:
– kiek kainuoja višta?
– Dešimt litų, – sumurma pardavėjas.
– Sakai, aštuonis? O atrodo kaip už šešis… Sara, bėk paimti keturis litus, duok pardavėjui du litus ir grąžos palauk.“

Neretai pajuokiamas ne tik jų gudrumas ir verslininko gyslelė, bet dar ir tikėjimas, nors tokių anekdotų maža. Čia populiari tema – apipjaustymas. Prie retai sutinkamų dalykų atsiduria ir valgymo ypatumai – iš tokių anekdotų sužinome, jog žydai nevalgo lašinių.

Ne vienas žino, jog žydų kalba lietuvišku akcentu išskirtinė dėl tariamo gerklinio „r“. Užrašant tokius anekdotus vietoj „r“ rašoma „hr“. Tokių anekdotų taip pat nemaža:

„Du žydai kalbasi:
– Žinaaai, Moiše, mano žmona tokia gehra, dahrbšti, hrūpestinga…
– Abhramai, negi viskas taip blogai, kad nohri man savo žmoną pahrduoti?“

Anekdotuose apie žydus gal šiek tiek neįtikėtinas tik vienas dalykas – esama anekdotų, kuriuose žydą apgauna čigonas, rečiau – žemaitis. Juose žydai vaizduojami labai patiklūs ir naivūs:

„Susitinka čigonas bejojantį žydą. Pradeda anuodu kalbėtis. Čigonas sako:
– Je ma, šioj gadynėj nebėr teisybės pasaulyje. Kiekvienas veizi, kaip tik kitą apgauti.
– Ui, tu tikrą teisybę kalbi. Nebėra teisybės, tik vedu du ir belikome teisingu, – sako žydas.
Valandą keliavus, čigonas sako:
– Duok man kiek pajoti, aš diktai esu pavargęs.
Na, žydas jam ir davė. Čigonas, užsėdęs ant arklio, kiek pajojęs sako:
– Je ma, pasilik tu vienas prie teisybės, aš jau jaučiu, kad ir nuo manęs teisybė pabėgo, – ir, sukirtęs arkliui per strėnas, pajojo sau.“

__________________________

Daugiau apie anekdotus ir frazeologizmus skaitykite kituose straipsniuose:

Anekdotas ir frazeologizmas – lietuvių kultūros reiškiniai
Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (2 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie čigonus
Anekdotai ir frazeologizmai apie vokiečius
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (1 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (2 dalis)

Anekdotas ir frazeologizmas – lietuvių kultūros reiškiniai

Tautos mentalitetas, kultūra – tai tautos savastis, kuri formuojasi visą jos gyvavimo laikotarpį. Bendriausia prasme tautos mentalitetu yra vadinama „tam tikrų tautos psichinių ypatybių ir charakterio bruožų visuma“. Ta ypatybių ir charakterio bruožų visuma glaudžiai persipina tautos kultūroje. Kultūra paprastai vadinama žmogaus veikla (pagal Šalkauskį) arba žmogiškoji kūryba (pagal A. Maceiną).

Iš tam tikrų tautinių skirtybių galima atpažinti vienos ar kitos kultūros žmogų: pvz., rusams yra svetimas ceremoningumas, amerikiečiams būdinga šypsena ir gera nuotaika, net jei tai būtų tik apsimestinis šydas, žydams – prekybininko žymė. Taigi nuomonės apie skirtingų tautų būdą ar elgesį išsakomos labai dažnai. Iš tiesų nėra nieko, ko nepagautų kalba. Kiekviena tauta, gyvendama šalia kitos, tuoj pat savojoje sąmonėje susiformuoja stereotipus, kurie kaip tik ir išreiškiami per kalbą. Šie stereotipai labai greitai tampa anekdotų ir kitų linksmų pasakojimų temomis.

Visi puikiai žino, kas yra anekdotas. Anekdotus mes nuolat girdime ir pasakojame kitiems. Tai yra lyg tam tikra tautosaka, kuri perduodama iš lūpų į lūpas. Anekdotas bendrąja prasme yra apibrėžiamas kaip glaustas komiškas prozos kūrinėlis, kuriame vaizduojamas keistas įvykis ar netikėtas poelgis. Kitaip tariant, „anekdotai – visada trumpi, vieną įvykį ar situaciją teliečią pasakojimai. Turinio minties išbaigtumas yra viena būdingiausių anekdoto savybių.“ Iš kitų pasakojamosios tautosakos kūrinių anekdotus išskiria jų trumpumas, vaizdavimo glaustumas, taikli bei lakoniška frazė, ir, žinoma, jumoras bei satyra. Nors „nuo XIX a. anekdotais imta vadinti mažus juokingus įvairiausio turinio pasakojimus, turinčius nelauktą, sąmoningą pabaigą“, tačiau jų paskirtis išliko, t.y. atskleisti neigiamus gyvenimo reiškinius, smerkti juos ir kovoti su jais satyros priemonėmis.

Kaip daugelio tyrinėtojų pastebima, anekdotas yra vienas iš tų tautosakos žanrų, kurie dar aktyviai tebefunkcionuoja. Jei dar XX a. anekdotus galėdavome rasti laikraščiuose, žurnaluose kaip atskirą leidinio skyrelį, tai vaizdo kultūros amžiuje (XXI a.) jau turime naują išradimą internetą. Dažna interneto svetainė šalia „rimtos“ ir aktualios informacijos turi ir pramogai skirtus puslapius, kur yra skelbiami anekdotai.

Ryškaus ir nusistovėjusio anekdotų skirstymo metodo nėra, tačiau bandoma juos skirstyti į tradicinius (juose juokiamasi iš visais laikais pasitaikančių ydų) ir į šiuolaikinius (juose minimi neseni politiniai įvykiai ir šių dienų veikėjai). Pagrindo taip skirstyti, žinoma, esama, tačiau vis labiau linkstama anekdotus skirstyti pagal juose vaizduojamus personažus.

Kitas aspektas – pasakojimo pastovumas. Kalbant apie anekdotus, derėtų pabrėžti, kad jie, „eidami“ iš lūpų į lūpas, labai greitai tolsta nuo pirminio savo varianto, supaprastėja, praranda vaizdingo pasakojimo bruožus, yra netgi iškraipomi. To, žinoma, nebūtų galima teigti apie frazeologizmus. Šis kalbos sluoksnis, kuris taip pat per kalba greitai reaguoja į visus tautoje vykstančius pokyčius, yra pastovesnis ir griežtesnės struktūros. „Frazeologizmai – tai pastovūs, dažniausiai vaizdingi pasakymai, turintys vientisinę reikšmę, neišvedamą iš juos sudarančių žodžių įprastinių reikšmių“. Jie kalbos akte yra ne kuriami, o atgaminami, kitaip tariant, ne produkuojami, o reprodukuojami. Frazeologizmai ištisai apima patarles, priežodžius, sentencijas, sudėtinius terminus bei pavadinimus.

___________________________

Daugiau apie anekdotus ir frazeologizmus skaitykite kituose straipsniuose:

Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (1 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (2 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie čigonus
Anekdotai ir frazeologizmai apie vokiečius
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (1 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (2 dalis)

Publicistinio stiliaus ekspresyviųjų antraščių aprašas

Publicistinis stilius iš kitų stilių išskiriamas remiantis vartojimo sfera ir kalbos funkcijomis. Pagrindinė vartojimo sfera yra periodinė spauda, kurioje realizuojamas publicistikos tikslas ir funkcijos. Publicistikos tikslas – ne perteikti faktus, bet įtikinti, atitinkamai nuteikti adresatą, todėl šiame stiliuje realizuojamos dvi pagrindinės kalbos funkcijos – komunikatyvinė (pranešimo arba informacijos) ir ekspresinė (poveikio).

Laikraščio, radijo ar televizijos pranešimas – skubi ir svarbi informacija, kurios tikslas ne tik pasiekti adresatą, bet ir jį sudominti. Bet kuri skubi informacija, kuri turi būti paskelbta, pirmiausia turi atkreipti dėmesį, kad jos būtų klausomasi, todėl privalo turėti antraštę ar pavadinimą, atspindintį informacijos turinį. Tačiau kartais antraštės gali būti ne tik neutralios, kurios perteikia informaciją (pvz.: „Nekilnojamojo turto nuperkama vis mažiau“, arba „Ir vėl suksime laikrodžius“, „Sulaikytas laivas, plaukęs iš Belgijos į Estiją, nes jo kapitonas buvo visiškai girtas“, „Panevėžio ugniagesiai išgelbėjo į upę įlūžusį paauglį“ ir pan.), bet ir ekspresyvios (pvz.: „Daugiabučiai laukia antros jaunystės“, „Valdžios apynasris jauniems specialistams“). Publicistinio stiliaus antraštės plačiau aptartos šiame apraše.

SINTAKSINĖS RAIŠKOS PRIEMONĖS

Vienas iš publicistinio stiliaus ekspresyviųjų antraščių rašymo būdų yra sintaksinių raiškos priemonių naudojimas. Rašant tokias antraštes, panaudojami brūkšniai („Boso dienai – boulingo kamuolių maršas“, „Vilniaus ekipai – skaudus antausis“), klausiamieji („Kas galėtų pasakyti?“, Už ką mes mylime 03. 11?“) ir šaukiamieji sakiniai („Nepražiopsok gardaus kąsnelio!“), taip pat paaiškinimai su dvitaškiais, klausimų ir atsakymų formos („Išsiruošei važiuoti? Devynis kartus pamatuok.“), kiek rečiau – inversijos, elipsės.

LEKSINĖS RAIŠKOS PRIEMONĖS

Antrasis publicistinio stiliaus ekspresyvių antraščių rašymo būdas – leksinių priemonių naudojimas. Dominuojančiomis antraštėmis galima laikyti tas, kurios sudaromos naudojant metaforas (a) ir metonimijas (b). Tokių antraščių daugiausia: a) „Miestas žvelgia aikščių akimis“, „Aleksoto tiltas vakarais dūsta“, „Pensijos nepaveja kainų“, „Įtariamajam žudikui jau tiksi kalėjimo laikrodis“, „Skaitmeninis fabrikas užsiaugino raumenų“ (apie naujos kartos DVD diskus), „Buvę bendražygiai neapykantos apkasuose“ (apie kauniečius signatarus, kurie negali prisiversti vieni kietiems paduoti rankos); b) „Odinis kamuolys sienų nepripažįsta“ (straipsnis apie futbolo komandos žaidimą užsienyje), „Mero kėdė mielesnė už parlamentaro“ (galvoje turimos pareigos), „Senamiestis per anksti eina miegoti“ , „Vilkikų vairuotojus drausmins naujas botagas“, „Estai vėl nušluostė nosį Lietuvai“.

Be metaforos ir metonimijos esama nemažai perifrazių vartojimo: „Virtualios erdvės paralyžius“ ( Internetas), „Šokis su peiliais mokyklos prieigose“ (= muštynės ), „Iš pelenų kyla svajonė“ (= po gaisro), „Demokratijos pamoką teks pakartoti“ (= rinkimus), kuriomis taip pat labai efektyviai pasiekiamas poveikis ir iš kart atkreipiamas  skaitytojo dėmesys.

Kiek plačiau rašant publicistinio stiliaus antraštes galima kalbėti apie frazeologizmų pasirinkimą. Čia gan dažnai vartojami tokie frazeologizmai, sustabarėję posakiai, kurie turi neigiamą konotaciją, pvz.: „Vienas kandidatas į merus jau iškėlė baltą vėliavą“ (pasidavė), „Seimas A. Pocių vėl kvies ant kilimėlio“ (pasikalbėti), „Arenos kaina tariama puse lūpų“ (labai tyliai, slepiama), „Biurokratai varo pedagogus eiti kryžiaus kelius“. Neigiamą konotaciją turintys frazeologizmai, dažnu atveju slepiantys ir ironiją, yra puiki priemonė antrašte pateikti ne tik informaciją, bet dar perteikti ir adresanto vertinimą.

Norint straipsnių antraštėmis perteikti neigiamą vieno ar kito reiškinio, dalyko vertinimą, pasirenkami menkinamąją vertę turintys posakiai („Jungtuvėse iš išskaičiavimo į jaunikių veidus nežiūrima“ – o paantraštė byloja: „Sostinės socialdemokratai tęsia flirtą su Rolando Pakso liberaldemokratais“; „Mero reveransas premjerui“). Tokių posakių žymiai mažiau, tačiau jais taip pat labai ryškiai pabrėžiamas asmeninis adresanto vertinimas.

Labai retai pasirenkamos tokios leksikos priemonės kaip hiperbolės (a) ar palyginimai (b): a) „Vaikiškas bučinys istorijai„ (fotografija su vaiku, kuris bučiuoja paminklą), „Su pavasariu neverta derėtis ( fotografija, kurioje užfiksuotas žibučių puokštelių pardavinėjimas); b) „Moteris kaip upė“ ir kt. Tokio tipo antraštės neišreiškia neigiamo vertinimo, rašomos paprastai virš straipsnių, kuriuose kalbama ne apie politiką, valdžios peripetijas, o tiesiog gražias kasdienybės akimirkas, kurių mūsų gyvenime nėra gausu, tad spaudoje jos retos.

Atskirai derėtų minėti antraštes, kuriose pavartoti intertekstualumo elementai ir terminai. Tokių antraščių spaudoje nėra gausu, tačiau jos išsiskiria iš visų kitų publicistinio stiliaus antraščių. Į publicistiką yra „atitempiama“ tautosaka (posakiai, patarlės) ir perfrazuojama, suaktualinama pagal šiandienos realijas: „Saldūs sąmokslai ir kartūs jų vaisiai“ (asociacijos su patarle „Mokslo šaknys karčios, o vaisiai saldūs), arba tiesiog posakiai „Nelaimė viena nevaikšto“, „Darbas darbą veja“, „Kiekvienas iš savo varpinės“, „Žmogus pats sau išsikasa duobę“ ( su patarle „Nekask duobės kitam, nes pats įkrisi“). Esama ir intertekstualumo atvejų, kai antraštėse pavartojamos frazės iš literatūros kūrinių: „Aštuonkampio stalo riteriai kausis už meną“ (iš karto suprantame, kad tai asociacija su „Keturiais muškietininkais“). Kiek rečiau į antraštes „braunasi“ terminai, tačiau yra tendencija, rodantį terminų gausėjimą. Vis dažniau spaudoje galima rasti tokių antraščių kaip „Mados infekcija“, „Rinkimų tiesioji“, „Meilės virusas“, „Skaitymo manija“ ir kiti. Terminas virusas palaipsniui įgyja teigiamą reikšmę ir vis dažniau atsiduria antraštėse, pvz.: „Keturiasdešimtmetė neatsikrato adrenalino viruso“, „Mados „virusas“ abejingų nepaliko“.

Geriausiai sintaksinių ir leksinių priemonių pasiskirstymą parodo diagrama, sudaryta atsitiktinai paėmus šimtą ekspresyvių antraščių ir jas suklasifikavus pagal atskirus leksinius ir sintaksinius vienetus.
antrastes
Visgi matyti, kad ekspresija daugeliu atveju antraštėse lemia leksinės priemonės.

IŠVADOS

1. Ekspresyviosios antraštės publicistikoje rašomos naudojant sintaksines ir leksines raiškos priemones, tačiau pastarosios dominuoja, nes yra produktyvesnės.

2. Pastebima tendencija, kad publicistinio stiliaus antraštėse iš sintaksinių raiškos priemonių dažniausiai pasirenkami dvitaškiai, t.y. pateikiant teiginį ir jį plačiau paaiškinant, ir brūkšniai, kuriais rodomas minties šuolis bei  tuo kuriamas  netikėtumo įspūdis.

3.  Kai naudojamos leksinės raiškos priemonės rašant antraštes, paprastai pasirenkamos metaforos ir metonimijos, rečiau perifrazės su frazeologizmais, kurie daugeliu atveju turi neigiamą konotaciją. Rečiau naudojamos litotės ( tai semantinės meninės raiškos priemonės, žodis ar žodžių junginys, kuriuo vaizduojamojo daikto, reiškinio ar veiksmo ypatybės yra sumažinamos, sumenkinamos), palyginimai, terminai (vis dažniau įgyjantys teigiamą konotaciją), bet jiems kaip tam tikra atsvara tampa menkinamąją vertę turintys pasakymai, intertekstualumas, hiperbolės.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Reklamos tekstas ir jo struktūra (I dalis)
Reklamos tekstas ir jo struktūra (II dalis)
Meninės raiškos priemonės (1)
Meninės raiškos priemonės (2)
Metafora ir metonimija
Bendroji referencijos vartojimo apžvalga Antano Škėmos romane „Balta drobulė“