Albino Liaugmino demokratinės pedagogikos idėjos (3 dalis)

Pedagogikos mokslo universalumas

Albinui Liaugminui rūpėjo akcentuoti, kad baigęs universitetines psichologijos studijas, būsimasis mokytojas turi suvokti, jog vaikas ar jaunuolis yra vieninga ir visad auganti, bręstanti būtybė, jog ji neskaidoma pagal atskiras funkcijas ar vadovėlių  paragrafus, todėl ta būtybė be visa ko yra integralinė, ji auga, bręsta fiziologiškai ir intelektualiai, todėl labai svarbu mokytojui, saugant vaiko vidinę ir spontaninę raidą, padėti jam augti fiziškai, intelektualiai ir doroviškai. Pagal tokią integralinį ugdymą būsimiesiems mokytojams derėtų įdiegti tokią pagrindinę nuostatą – jaunosios kartos auklėjimo metodai turi tapti aktyvūs, konkretūs ir intuityvūs. Prie viso to, A. Liaugminas ypač vertino dar ir mokytojo kūrybiškumą, kas labai svarbu ugdant visapusišką kūrybingą asmenybę.

Visos Liaugmino išsakytos idėjos yra labai visuomeniškos, demokratinės ir artimos šiems laikams. Kad pedagogikos mokslas yra neatskiriamas nuo psichologijos ir filosofijos rodo pedagogikos kaip mokslo universalumą, objektyvų požiūrį į ugdymo procesą ir tai, kad pedagogika yra gal daugiau praktika nei mokslas, kuris savyje sulydo įvairių mokslo šakų patirtį ir panaudoja asmenybės ugdymo procese.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Albinas Liaugminas
Liaugmino demokratinės pedagogikos idėjos
Albino Liaugmino demokratinės pedagogikos idėjos (2 dalis)
Albino Liaugmino demokratinės pedagogikos idėjos (4 dalis)

Albino Liaugmino demokratinės pedagogikos idėjos (2 dalis)

Integralinė pedagogika

Integralinės pedagogikos sampratą A. Liaugminas plėtojo per visą savo profesinės veiklos laikotarpį. Ji brendo palengva, nuosekliai, tačiau radikalių permainų integralinės pedagogikos mintyje net ir Liaugmino gyvenimo pabaigoje nepastebima. Šios pedagogikos tikslas buvo auklėti ir formuoti visą žmogų. Liaugminas pritarė integralinės pedagogikos mokyklos siūlomai idėjai, kad visas žmogus pats auklėtųsi ir formuotųsi tos mokyklos ir mokytojų padedamas. Pagal šią pedagogiką Liaugminas plėtojo tą mintį, kad integralinė pedagogika nedaro jauno žmogaus žinių, faktų „gyvąja kaupykla“, o siekia harmoningai ir visapusiškai žmogaus protą ir kitus gebėjimus lavinant, formuoti jo charakterį ir pasaulėžiūrą, ko nepavykdavo pasiekti senajai, tradicinei pedagogikai.

Žinoma, vaiką ar jaunuolį integruoti į socialinį gyvenimą nėra paprasta. Tai pedagogas Albinas Liaugminas aiškiai suprato ir daugelyje savo straipsnių yra paskelbęs, kad auklėtojams reikia vaiko dėmesį kreipti ne tiek į kitus žmones, kiek į tautos kultūrines vertybes, kuriomis mes naudojamės. Tik tokiu būdu, jo nuomone, bręsdami jie sugebės pereiti nuo vertybių prie pavienių individų ir jų nuopelnų, pradedant savo šeimos nariais ir baigiant žmonija.

Albinas Liaugminas, išsakydamas savo demokratines pedagogikos idėjas ir pabrėždamas, kad jos svarbios ir reikšmingos vaikų auklėjimui bei mokymui, tačiau mokyme vis gi svarbiausia tai, kad individas viską priimti turi sąmoningai, nes „ mokymas visuomet remiasi sąmone, čia, siekiant įgyti specifinių žinių, jas suprasti ir interpretuoti, reikia ir atminties, ir vaizduotės. Tuo tarpu auklėjimas esąs dar labiau sudėtingesnis, nes jis apima visą žmogaus psichiką“.

A. Liaugminui atrodė būtina auklėjant nuodugniai gilintis į vadinamuosius pasąmoninius arba nesąmoningos prigimties veiksnius. Taip pat skatino nuolatos gilintis į vaiko psichikos niuansus pačiose įvairiausiose vaiko gyvenimo aplinkybėse – jam žaidžiant, perprantant kalbą, pamėgdžiojant suaugusiųjų elgesį ir panašiai. Padarė nemaža atradimų, kaip antai – gilindamasis į vaikų kalbą, jis priėjo išvadą, jog vaikai išmoksta kalbą ne mechaniškai ir spontaniškai, o dalyvaudami kalbinėje veikloje.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Albinas Liaugminas
Liaugmino demokratinės pedagogikos idėjos
Albino Liaugmino demokratinės pedagogikos idėjos (3 dalis)
Albino Liaugmino demokratinės pedagogikos idėjos (4 dalis)

Albinas Liaugminas

Albinas Liaugminas yra žymus Lietuvos pedagogas ir psichologas, taip pat aukštojo mokslo organizatorius ir rektorius. Jo asmenybė brendo sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis, kai Lietuva tik kėlėsi po rusifikacijos, kai nedidelė dalis inteligentijos dar tik pradėjo rūpintis tautos gerove. A. Liaugminas priklauso tai inteligentijos kartai, kuri savo ateitį matė tik kaip neatskiriamą nuo visos šalies kultūrinio ir ekonominio pakilimo.

A. Liaugminui būdingas nuolatinis savęs prusinimas. Jis studijavo Vytauto Didžiojo universitete pedagoginių ir filosofijos dalykų studijų programoje, mokėsi kalbų: lotynų, graikų, vokiečių, prancūzų, ispanų, anglų, rusų, latvių ir kt.. Jį traukė ir kitų šalių universitetai. Vienus metus klausė filosofijos paskaitų Sorbonos universitete, trejus metus garsiame Ženevos pedagoginių mokslų institute, taip pat studijavo pedagogiką ir psichologiją. Visai natūraliai ir suprantamai profesiniai A. Liaugmino interesai atsirėmė į tris mokslinės kultūros sritis – pedagogiką, psichologiją, filosofiją, pagal kurias brendo Liaugmino pedagoginės idėjos. Visa tai darė įtaką jo tolesnei pedagoginei veiklai.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Liaugmino demokratinės pedagogikos idėjos
Albino Liaugmino demokratinės pedagogikos idėjos (2 dalis)
Albino Liaugmino demokratinės pedagogikos idėjos (3 dalis)
Albino Liaugmino demokratinės pedagogikos idėjos (4 dalis)

Reklamos tekstas ir jo struktūra (II dalis)

alaus-reklamaReklamos struktūrinių dalių turinys dar kartą įtvirtinamas trumpa, įspūdinga, lengvai įsimenama PABAIGA. Vienos reklamos baigiamos pateikiant adresą, telefoną, nuorodą, kur ieškoti reklamuojamo objekto, kitos – perspėjimu ar rekomendacija, trečios – tai trumpas, įspūdingas ir įsimintinas ŠŪKIS.

Pastarojo tipo pabaigos turi didžiausią poveikį ir yra dažniausios. Jos gali būti skirstomos į keletą grupių:

  • Pagal formą: eiliuoti, elipsiniai šūkiai
  • Pagal turinį: informaciniai, liepiamieji, palinkėjimų tipo, sentencijos.

Reklamos tekstas dažniausiai turi įvairių funkcinių stilių bruožų, dėl to skiriasi įvairių reklamų tekstų turinys, medžiagos pateikimo būdai, kalbos priemonių atranka, nuo kurio priklauso reklamos teksto poveikis adresatui. Pagal panašumus į tam tikrus funkcinius stilius, reklamos tekstai skirstomi į mokslinį, publicistinį, administracinį, grožinį ir buitinį. Toks skirstymas yra sąlyginis, tačiau kiekvienoje reklamoje galima rasti tam tikram funkciniam stiliui būdingų bruožų. Paprastai reklama niekada nepriklauso tik vienam funkciniam stiliui. Jų reklamos tekste galima rasti bent kelis, tačiau visada būna vienas vyraujantis, kuris nustelbia kitus.

Bene dažniausiai kuriami reklamos tekstai, kuriuose vyrauja publicistinio stiliaus bruožai. Tekste paprastai sąveikauja įvairių poleriškumų savybės: tikslumas, glaustumas, logiškumas, objektyvumas, nepamirštamas ir emocingumas bei vaizdingumas, kuris geriausiai paveikia reklama suinteresuoto asmens emocijas. Tačiau tekstuose neišvengiama logiškumo ir tikslumo klaidų.

Rečiausiai kuriami grožinio stiliaus bruožų turintys tekstai. Čia derėtų minėti reklamuojamų prekių pavadinimus ir ypatybių pavadinimų rimavimą. Sukurti grožinio tipo reklamą ir atskleisti visas geriausias prekės ypatybes, kad jos būtų įtaigios, be to dar ir surimuoti – yra pakankamai sudėtinga.

Dažniausiai reklamose pasitaikančios klaidos – tikslumo, aiškumo ir logikos. Dažnai norint pasakyti labai įtaigiai ir paveikiant auditoriją, parenkami skambūs žodžiai, kuriems suteikiamos tokios reikšmės, kurių jie neturi.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Reklamos tekstas ir jo struktūra (I dalis)
Reklamos tekstas, struktūra ir poveikis
Reklama – visuomenės kultūros dalis
Reklama ir jos atsiradimas

Reklama ir jos atsiradimas

ezio-reklama1Reklama siaurąja prasme – tai informacija, turinti sakytinę ir rašytinę formą. Kiekvienos reklamos tikslas – ne prekę pritaikyti pirkėjo reikmėms, bet pirkėją pritaikyti naujai prekei.

Žodis reklama yra kilęs iš lotynų kalbos, ir reiškia šaukiu, rėkiu. Sociologai ir psichologai reklamas laiko sociokultūriniu reiškiniu.

Manoma, kad pirmosios reklamos atsirado Egipte 2 tūkst. pr. Kr. Tada reklama buvus tik įrašai molinėse, medinėse ar akmeninėse lentelėse, kurie teikė informaciją, koks amatininkas dirba ir kokiomis priemonėmis prekiaujama. Kiti sako, kad tai dar buvus ne reklama. Reklamos atsiranda tada, kai atsirado darbo pasidalinimas, prekių mainų santykiai. Teigiama, kad reklamos vertė ypač išaugo tada, kai mainuose pradėjo dalyvauti tarpininkai, kurie ieškojo būdų, kaip išradingiau parodyti prekes, nes buvo suinteresuoti prekę parduoti.

1440 metais Gutenbergas išrado spausdinimo mašiną, o jau 1472 metais buvo išspausdinta pirmoji reklama – raginimas pirkti maldaknygę. XIX a. atsiranda ir pirmosios reklamos agentūros, kurių tikslas – sukurti kiek galima įtaigesnes reklamas. Dėmesys skiriamas tekstui, kaip įtaigumo priemonei. Tačiau jau XX a. pr. dėmesys koncentruojamas ne į tekstą, o į vizualines priemones. Reklamai plečiantis, jos ima rastis radijuje, televizijoje.

Dabar mes reklamą galime pamatyti spaudoje, per televiziją, galime girdėti per radiją, pamatyti daugelyje stendų įvairiose vietose. Reklamos tekstai spausdinami lankstinukuose, skrajutėse ir tampa vis labiau ir labiau įsitvirtinantis žanras visuomenėje. Taigi reklamos informacija gali būti pateikiama tekstu, vaizdu ir garsu.

__________________________

Daugiau apie reklamą skaitykite:

Reklamos tekstas ir jo struktūra (I dalis)
Reklamos tekstas ir jo struktūra (II dalis)
Reklamos tekstas, struktūra ir poveikis
Reklamos pabaiga – šūkis
Reklama – visuomenės kultūros dalis