Anekdotai ir frazeologizmai apie vokiečius

Vokiečiams kaip tautai apibūdinti tiktų keletas neigiamų epitetų: jie, žiūrint iš lietuvio perspektyvos, yra kiek naivoki, kvaili, šiek tiek pasipūtę, mėgstantys pademonstruoti savo galią, neretai užsiimantys sutarčių sudarymu su Dievu, kurios neduoda rezultatų. Šiose situacijose vokietis yra „pašiepiamas“ paties aukščiausiojo:

„Hitleris, eidamas pro kryžių, ir klausia Kristaus:
– Viešpatie, ar aš esu laimingas šiame pasaulyje?
– Laimingas, – atsako jam Dievas.
Hitleris ir vėl klausia:
– O kodėl aš laimingas?
– Todėl tu laimingas, kad mano kojos prikaltos prie kryžiaus, – atsakė jam Kristus.“

Iš esmės, anekdotų daugumą sudaro karo ir politikos temos. Tokiuose anekdotuose paprastai dalyvauja ir rusai arba apie juos užsimenama. Jei eina derybos apie tai, kas laimės karą, tai dažniausiai pabrėžiama, kad vokiečiams nėra šansų (pvz.: berniukas mėto monetą ir buria: jei atsivers herbas, laimės rusai, jei skaičius – anglai, o vokiečiai laimėtų tik tuo atveju, jei moneta ore pakibtų, kas visiškai neįmanoma). Anekdotuose politikos ir karo temomis akcentuotinos realijos – SS daliniai, bunkeriai, šautuvai, kardai, bombos, skridimas lėktuvu. Pagrindinis veikiantysis – Hitleris.

Dar viena tema – vokiečių pasipūtimas ir kvailumas (pvz.: vokietis, nakvojęs pas žmogelį klojime, skilandį palaikė rusų bomba). Jiems būdingas kitų pamėgdžiojimas tuose dalykuose, kur jie ko nors nesupranta (pvz.: jei lietuvis suvalgęs silkę prašo vandens, kad silkė neva galėtų plaukti, tai vokietis suvalgęs lašinius sakys, jog „kiaulė nori gerti“) arba kaip tik nori pasirodyti protingesni už kitus (miške niekas neatpažįsta ežiuko, tad vokietis pasisiūlo pakviesti savo mokytą sūnų į pagalbą, o šis nustato, jog tai trijų dienų pempykštis).

Nors frazeologizmų apie vokiečius beveik nėra, tačiau esamuose kaip tik ir akcentuojamas kvailumas: ◊ aklas vokietis – kvailas, ◊ kvailas kaip vokietis – kvailumas išsakomas palyginimu, ◊ kaip vokietis po pietų – sakoma apie kvailai besielgiantį.

„Įeina vokietis katalikų bažnyčion per pamaldas ir stovi, klausosi. Kunigas, atsisukęs nuo aukuro, pradeda:
– Dominus vobiskum.
Vokiečiui pasirodo, kad sako: „Domė bus vyskupu“, nes jis turėjo sūnų Domę. Iš to džiaugsmo vokietis sako:
– Še tau, kunige, už tą gerą pora jaučių.
Kunigas atsisukęs vėl gieda:
– Oremus.
Vokietis išgirdęs vėl sako:
– Kas tau rūpi, ar ariamus duosiu, ar ne, bet tik duosiu.“

Tokie pavyzdžiai, galima sakyti, yra vokiečių kalbos imitavimas, arba dar tiksliau, per kalbą yra rodomas jų nemokšiškumas kalbėti kitos tautos kalba, kad juos suprastų. Patys nedaug svetimą kalbą suprasdami patenka į komiškas situacijas. Frazeologizmuose šiuo požiūriu yra akcentuotas tik vokiečių kalbos nesuprantamumas (◊ vokiečio šneka – sakoma apie tuos, kurie kalba nesuprantamai).

___________________________

Daugiau apie anekdotus ir frazeologizmus skaitykite kituose straipsniuose:

Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (1 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (2 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie čigonus
Anekdotas ir frazeologizmas – lietuvių kultūros reiškiniai
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (1 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (2 dalis)

Anekdotai ir frazeologizmai apie čigonus

Lietuvių tautosakoje ir kultūroje labai didelė anekdotų grupė yra čigonai ir jų etnokultūriniai savitumai. Anekdotus apie čigonus iš esmės galima suskirstyti į penkias grupes, arba, kitaip sakant, skirti penkis jų etnokultūrinius kitoniškumus: a) klastą, gudrumą ir apsukrumą, b) vagiliavimą, c) būrimą ir ateities numatymą, d) derėjimąsi ir e) laikyseną tikėjimo dalykuose.

Bene daugiausia anekdotų (tiek tautosakinių, tiek šių dienų) yra apie tai, kaip čigonas sugeba apgauti paprastą žmogelį ir net žydą, gudrumu moka iškovoti sau laisvę, apsukrumu ir sukčiavimu įgyti svetimus daiktus, maistą ar gyvulius, taip pat išsisukti iš keblių situacijų:

„Viena boba labai norėjo žuvų. Atėjo kartą čigonas ir sako:
– Aš tau duosiu žuvų, tik pasiimk duonos kepalą.
Ir eina. Priėjo ežerą. Čigonas sako:
– Gal tu privargai, duok, aš panešiu.
Šeimininkė atidavė duoną čigonui. Prieina prie ežero, čigonas atsigula ir laka vandenį:
– Pirma išgerkim sunką, tada žuvis valgysim.
Boba nusispjovė ir nuėjo, o čigonui duona ir liko.“

Gausi anekdotų grupė apie čigonų vagiliavimus. Dalyje jų pasakojama, kaip čigonai sugeba gudrumu pasisavinti ne savo daiktus, arba, užklupti vagiant, pasiteisinti. Kita anekdotų dalis liudija apie čigonų mokėjimą gudrauti net teismų metu:

„Teismas teisė čigoną už vagystę. Prokuroras pareikalavo duoti čigonui dvejus metus kalėjimo. Kada teismas suteikė čigonui paskutinį žodį prašyti, ko jis norėtų, čigonas tarė:
– Aš, tamsta teisėjau, nieko neprašau, o prokuroras prašo dviejų metų, tai ir duokite jam.“

Nors kai kada nenurodoma, ką konkrečiai čigonas pavogė, tačiau dažniausiai tai būna lašiniai, duona, arklys, rečiau karvė.

Didžioji dalis anekdotų, kaip bebūtų keista, yra apie čigonus vyrus ir tik vos keletas apie čigones. Apie jas pasakojama tais atvejais, kai norima pabrėžti jų neva turimas galias ir iš to pasišaipyti. Būrimas iš delno, ateities spėjimas anekdotuose suvokiamas kaip paslauga, už kurią dargi reikia ir sumokėti. Neretai čigonės išburia netiesą, bet už tai gauna atpildą. Šių dienų anekdotuose apie būrimus labiau pajuokiamas čigonių neapdairumas ir žioplumas:

„Prie vyruko stotyje prikimba čigonė ir ima greitakalbe berti:
– Oi, brangusis, duok rankelę, pabursiu, išbursiu, ateitį pasakysiu, viską sužinosi, nieko nepameluosiu, tikrą teisybę išklosiu, tikrai nesigailėsi.
Vyrukas atkiša ranką, čigonė ją sugriebia ir iškart ima tarškėti toliau:
– Oi, brangusis, matau tavo ateitį … baisi ateitis baisi… Tave laikys narve, paskui pjaus, odą tau nulups, paskui ketvirčiuos, į gabalus sukapos, oi tu siaube, baisi nelaimė tavęs laukia!!!
Vyrukas pasižiūri į ranką ir sumurma:
– Oi, aš gi pirštinę pamiršau nusiimti…“

Labai maža anekdotuose čigonų derėjimosi, priešingai nei anekdotuose apie žydus. Sprendžiant iš pasakojimų, jie labiau linkę pavogti, atimti, pasisavinti, nei pelnytai įgyti ar suderėti. O jei ir suderi, tai vėlgi klasta ir apgaule, kuri slypi derybų tekste – viskas suprantama taip, kaip pasakoma.

Tikėjimo dalykuose čigonai pasitelkia gudrybę. Jei einama išpažinties, tai tik dėl to, kad „atpirktų“ vagystę, kurią yra padarę. Paaiškėja ir tai, kad čigonai nemoka kalbėti maldų, kas jiems nėra problema – jie tokiose situacijose puikiai išsisuka gudrumu. Dažnu atveju visai neaišku, ką čigonai tiki. Anekdotais tai nepamirštama pajuokti:

„Eina čigonas išpažinties. Kunigas klausia:
– Kokio tu tikėjimo, čigone?
– O kokio ponui reikia?“

Nelabai įmanoma rasti etnokultūrinių atitikmenų frazeologizmuose apie čigonus, nes ir pačių frazeologizmų tėra vos keletas. Akcentuotina tampa kalba, o tiksliau – mokėjimas sklandžiai ir daug kalbėti, įkalbėti, įtikinti (◊ čigonės liežuvis – sakoma apie mokantį kalbėti).

___________________________

Daugiau apie anekdotus ir frazeologizmus skaitykite kituose straipsniuose:

Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (1 dalis)
Anekdotas ir frazeologizmas – lietuvių kultūros reiškiniai
Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (2 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie vokiečius
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (1 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (2 dalis)

Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (2 dalis)

Šių dienų anekdotuose žydų vaizdavimas yra šiek tiek pakitęs. Tai greičiausiai lėmė istorinės aplinkybės – atsivėrę valstybių sienos leidžia laisvą žmonių ir prekių judėjimus, prekybos verslą perėmė verslo įstaigos, o žydai lyg ir liko be darbo. Tačiau net ir tokiuose anekdotuose išlikęs šios mažumos „išpuikimas“:

„Prarado kartą žydelis darbą. Ieško šen, ieško ten, ir vis neranda. Galų gale jam kažkas pasiūlė griovius kasti. Ką daryti – sutiko. Na, ir jau pirmą dieną brigadininkas duoda jam kastuvą. Žydelis pasižiūri, pavarto tą kastuvą rankose, ir sako:
– O kuhr čia motohras?“

Panašios tendencijos išlieka ir frazeologizmuose, bet jau randasi ir kitų aspektų įvardijimo, nors jie dar tik pavieniai.

Kaip ir anekdotuose, taip ir frazeologizmuose ypač pabrėžiama viskas, kas susiję su žydu prekybininku, t.y. ◊ žydo amatas – prekyba, ◊ amžinas žydas – žydas klajoklis, kuris veža savo prekes po apylinkes ir pardavinėja, ◊ tikras žydas – tas, kuris labai įkyrus (tai vėlgi sietina su prekyba, kada žydai net ir per prievartą įperša nusipirkti nereikalingą prekę, arba labai įkyriai derasi patys), ◊ žydui įlįsti į kišenę – labai prasiskolinti, ◊ žydo turgus arba ◊ žydų pekla – didelis triukšmas, kuris irgi sietinas su prekyba, turgaus aikštės triukšmu.

Esama bent kelių frazeologizmų, kurie visiškai neturi bendrų etnokultūrinių bruožų su tais, kurie ryškinami anekdotuose, tačiau tarp savęs yra panašios reikšmės ir vartojami kalbant apie miegą, snaudulį: ◊ žydas lenda / žydas lenda į akį – ima miegas, ◊ žydai pavažiuodo – sakoma, kai kas nors snaudžia, ◊ žydus vežioti – snausti, ◊ žydas tąso už nosies – ima miegas, ◊ ne į žydų kapus nuvežė – sakoma apie ilgai miegantį.

Tai ko neperėmė anekdotai, yra užfiksavę frazeologiniai junginiai. Jų reikšmės itin skirtingos, tačiau visgi liudija apie to meto lietuvių požiūrį į žydus. Šios grupės frazeologizmai gali būti skirstytini į neutralius ir ženkliai konotuotus. Prie neutraliųjų skirtini ◊ žydo arklys – laumžirgis, ◊ žydo dūšia – peteliškė, ◊ žydą pakarti – taip vadinamas žaidimas, kai metamas akmenukas vandens paviršiumi, ◊ žydo kąsniais – dideliais gabalais snigti, ◊ žydų poternyčia – iš karklo žievelių nupintas žaislas, ◊ per žydo utį – truputį, ◊ žydo pupose – niekur, niekada. Konotuoti yra tada, kai kalbama apie žmogaus būdą, gyvenseną ir pan. Tokie frazeologizmai kartais pradedami lyginamuoju žodeliu kaip: ◊ kaip žydo bezmėnas – apie neteisingą, ◊ kaip žydas Kalvarijoje – apie labai lakstantį, ◊ kaip žydas kryžiaus – apie ko nors bijantį, ◊ kaip amžinas žydas – apie nuolat judantį, nepastovų, ◊ atbulinis žydas – atbulas žmogus, ◊ pusantro žydo – apygirtis žmogus, ◊ žydo karvė – netinkamo elgesio mergina, ◊ iki žydo pusryčių – apie nesugyvenamą moterį, ◊ žydo malkas pjausto – prastai gyvena.

___________________________

Daugiau apie anekdotus ir frazeologizmus skaitykite kituose straipsniuose:

Anekdotas ir frazeologizmas – lietuvių kultūros reiškiniai
Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (1 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie čigonus
Anekdotai ir frazeologizmai apie vokiečius
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (1 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (2 dalis)

Anekdotas ir frazeologizmas – lietuvių kultūros reiškiniai

Tautos mentalitetas, kultūra – tai tautos savastis, kuri formuojasi visą jos gyvavimo laikotarpį. Bendriausia prasme tautos mentalitetu yra vadinama „tam tikrų tautos psichinių ypatybių ir charakterio bruožų visuma“. Ta ypatybių ir charakterio bruožų visuma glaudžiai persipina tautos kultūroje. Kultūra paprastai vadinama žmogaus veikla (pagal Šalkauskį) arba žmogiškoji kūryba (pagal A. Maceiną).

Iš tam tikrų tautinių skirtybių galima atpažinti vienos ar kitos kultūros žmogų: pvz., rusams yra svetimas ceremoningumas, amerikiečiams būdinga šypsena ir gera nuotaika, net jei tai būtų tik apsimestinis šydas, žydams – prekybininko žymė. Taigi nuomonės apie skirtingų tautų būdą ar elgesį išsakomos labai dažnai. Iš tiesų nėra nieko, ko nepagautų kalba. Kiekviena tauta, gyvendama šalia kitos, tuoj pat savojoje sąmonėje susiformuoja stereotipus, kurie kaip tik ir išreiškiami per kalbą. Šie stereotipai labai greitai tampa anekdotų ir kitų linksmų pasakojimų temomis.

Visi puikiai žino, kas yra anekdotas. Anekdotus mes nuolat girdime ir pasakojame kitiems. Tai yra lyg tam tikra tautosaka, kuri perduodama iš lūpų į lūpas. Anekdotas bendrąja prasme yra apibrėžiamas kaip glaustas komiškas prozos kūrinėlis, kuriame vaizduojamas keistas įvykis ar netikėtas poelgis. Kitaip tariant, „anekdotai – visada trumpi, vieną įvykį ar situaciją teliečią pasakojimai. Turinio minties išbaigtumas yra viena būdingiausių anekdoto savybių.“ Iš kitų pasakojamosios tautosakos kūrinių anekdotus išskiria jų trumpumas, vaizdavimo glaustumas, taikli bei lakoniška frazė, ir, žinoma, jumoras bei satyra. Nors „nuo XIX a. anekdotais imta vadinti mažus juokingus įvairiausio turinio pasakojimus, turinčius nelauktą, sąmoningą pabaigą“, tačiau jų paskirtis išliko, t.y. atskleisti neigiamus gyvenimo reiškinius, smerkti juos ir kovoti su jais satyros priemonėmis.

Kaip daugelio tyrinėtojų pastebima, anekdotas yra vienas iš tų tautosakos žanrų, kurie dar aktyviai tebefunkcionuoja. Jei dar XX a. anekdotus galėdavome rasti laikraščiuose, žurnaluose kaip atskirą leidinio skyrelį, tai vaizdo kultūros amžiuje (XXI a.) jau turime naują išradimą internetą. Dažna interneto svetainė šalia „rimtos“ ir aktualios informacijos turi ir pramogai skirtus puslapius, kur yra skelbiami anekdotai.

Ryškaus ir nusistovėjusio anekdotų skirstymo metodo nėra, tačiau bandoma juos skirstyti į tradicinius (juose juokiamasi iš visais laikais pasitaikančių ydų) ir į šiuolaikinius (juose minimi neseni politiniai įvykiai ir šių dienų veikėjai). Pagrindo taip skirstyti, žinoma, esama, tačiau vis labiau linkstama anekdotus skirstyti pagal juose vaizduojamus personažus.

Kitas aspektas – pasakojimo pastovumas. Kalbant apie anekdotus, derėtų pabrėžti, kad jie, „eidami“ iš lūpų į lūpas, labai greitai tolsta nuo pirminio savo varianto, supaprastėja, praranda vaizdingo pasakojimo bruožus, yra netgi iškraipomi. To, žinoma, nebūtų galima teigti apie frazeologizmus. Šis kalbos sluoksnis, kuris taip pat per kalba greitai reaguoja į visus tautoje vykstančius pokyčius, yra pastovesnis ir griežtesnės struktūros. „Frazeologizmai – tai pastovūs, dažniausiai vaizdingi pasakymai, turintys vientisinę reikšmę, neišvedamą iš juos sudarančių žodžių įprastinių reikšmių“. Jie kalbos akte yra ne kuriami, o atgaminami, kitaip tariant, ne produkuojami, o reprodukuojami. Frazeologizmai ištisai apima patarles, priežodžius, sentencijas, sudėtinius terminus bei pavadinimus.

___________________________

Daugiau apie anekdotus ir frazeologizmus skaitykite kituose straipsniuose:

Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (1 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (2 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie čigonus
Anekdotai ir frazeologizmai apie vokiečius
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (1 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (2 dalis)

Albino Liaugmino demokratinės pedagogikos idėjos (4 dalis)

UŽSIENIO PATIRTIS LIETUVOJE

Albinas Liaugminas, pabuvojęs užsienyje, susipažinęs su įvairia pedagogine spauda, grįžęs į Lietuvą paskelbė daugybę straipsnių, susijusių su pedagogine mintimi, daug naudingos informacijos, išgirstos konferencijų metu. Skleisdamas Vakarų Europos pedagogikos mokslo idėjas apie vaiko pažinimą, nurodė, kad norint pažinti vaiką, reikia atkreipti dėmesį ir į psichologinius ugdymo pagrindus. Jei šio principo nėra laikomasi, kyla problemų ir atsiranda neatitikimų tarp ugdymo modelių ir ugdymo tikrovės rezultatų. Autoriaus nuomone, laikantis ugdymo modelių, ugdymo tikrovėje daromos šios pagrindinės klaidos:

  • pedagogai ir tėvai per daug pasitikėdami savo autoritetu, taiko prievartą, o tai vaiko prigimčiai yra visiškai svetimas drausminimas
  • vaikas yra gyva būtybė ir paprastai elgiasi pagal prigimtį, todėl, jei jo elgesys yra prievarta keičiamas, tai, aišku, yra gadinama vaiko prigimtis ir todėl auklėjimo rezultatai būna menki;
  • „vaikas nėra minkšto molio gabalas, iš kurio galima lipdyti ką tik norima; vaikas vystosi paklusdamas vidiniams prigimties dėsniams, drauge auklėtojų, tėvų ir visuomenės padedamas;“
  • todėl pedagogas turi ne tik atsižvelgti į vaiko prigimtį, bet ir nepamiršti, kad ir minėtieji veiksniai daro didelę įtaką vaiko auklėtiniui. Jei elgiamasi priešingai, niekada nebus pasiekta darbinė darna tarp pedagogo ir auklėtinio ir auklėjamasis darbas nevyks.

Išvardintos ugdymo klaidos rodo, kad A. Liaugminas buvo demokratinės pedagogikos atstovas, domėjęsis visapusišku ir darniu vaiko ugdymu, kuris rėmėsi vaiko pažinimu.

Remdamasis užsienio pedagoginėmis naujienomis, A. Liaugminas ryškino tokius esminius mokymo bruožus:

  • mokymo turinį reikėtų skirstyti į dalykus, kad mokymo elementai būtų suskaidyti į šakas, kas būtų priimtina vaiko prigimčiai;
  • diegti mokymo individualizavimo principus, dėmesį skirti vaikų socialinių jausmų ugdymui;
  • daugiausia valandų mokymo turinyje skirti gimtajai kalbai;
  • kiti dalykai pagal svarbą turėtų būti dėstomi tokia seka: skaičiavimas, kūno kultūra, tikyba, dainavimas, istorija, piešimas. Visi šie dalykai dėstomi siejant jų turinį ir „dėstomi kiek galint mažiau ardant jų gyvenime pasitaikančią vienybę“.

Pateikdamas reformuotos austrų pradžios mokyklos charakteristiką, A. Liaugminas akcentavo tik šiuos jos principus, kurie, jo manymu, svarbiausi ir pritaikytini Lietuvoje:

  • Mokslo faktų sintetinė vienybė ir globalinis metodas. Nei vaikas, nei aplinka neskaidomi, nes mokinys visa savo esybe gali ir suvokia aplinką bei jos vienovę.
  • Aktyvumo principas. Priešingai senajai mokyklai, mokinys yra aktyvus, todėl norima, kad pats ieškotų, mąstytų ir savarankiškai veiktų.
  • Pagrindinė mokyklos kryptis – tai praktinio gyvenimo kryptis, kuriai ugdytinis pradedamas ruošti nuo pirmų mokymo dienų.

Pagal visas šias idėjas A. Liaugminas išsako labai elementarią demokratinės pedagogikos idėją, kad asmenybė atsiskleidžia ir bręsta tik savarankiškai siekdama tikslo, todėl mokykla turi tik pasirūpinti, kad mokinys visada turėtų tikslą, o jei tokio ir neturi, tai būtinai jį privalo susirasti. Viskas turi vykti nepriverstinai, o laisva mokinio valia, kad nebūtų suardyta integrali mokinio vienybė.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Albinas Liaugminas
Liaugmino demokratinės pedagogikos idėjos
Albino Liaugmino demokratinės pedagogikos idėjos (2 dalis)
Albino Liaugmino demokratinės pedagogikos idėjos (3 dalis