Žyma: adresatas

Dialogų struktūriniai ciklai

Mažiausiu dialogo vienetu laikomos dvi susijusios replikos – stimulas ir reakcija. Jie kuriami skirtingų pašnekovų Stimulas ir reakcija sudaro ciklą, o ciklas – tai baigta vienas po kito einančių kalbėjimo žingsnių seka. Kalbėjimo žingsniai gali sutapti su pasakymu, bet kartais gali apimti ir kelis pasakymus.

Kalbininkai skiria keletą tradicinių dialogo ciklų:

DVINARIAI: St –> Re

1.  Tiek stimulas, tiek reakcija yra žodiniai:

– Gal kavos? – paklausiau.

– Galim, – Julius ištarė mechaniškai…

2. Stimulas verbalinis, reakcija kūno kalbos:

– /…/ Kava atvėso. Gal pakaitinsiu?

– Mikas papurtė trumpai kirptą didelę galvą.

3. Stimulas reikalauja atsakymo, reakcija visiškai neadekvati, lyg naujo ciklo stimulas.

– Kodėl net du kartus pakartojai: nenužudžiau, nenužudžiau. <…> Kodėl? Kodėl, Mikai?

– Snaudulys suėmė, aš kur nors nuvirsiu.

TRINARIAI: St –> Re –> K (komentaras); Įv (įvadas) –> St –> Re

1. St –>Re –> reakcijos komentaras

– Per šventes jis tau gali nieko neatnešti (senis šaltis).

– Ir nereikia.

– Gerai, bet žinok!

2. St –> Re –> stimulo komentaras

– Kai su Benita kalbėsitės, perduokit linkėjimus nuo Mortos.

– Ačiū.

– Sakykit, mes visos jai pavydim, tegul rašo.

3.  Įv –> St –> Re

– Ne visi rašytojai ir tada meluodavo.

– Tau teko ką nors tokio skaityti?

– Nemanyk, brolau, kad lageris mus visai atskirdavo nuo pasaulio.

KETURNARIAI: St1 –> (St 2 –>Re2) –>Re 1

– Pavažiuojam, Andriau.

– Šiandien?

– Nėr ko atidėliot.

– Kad taip nori.

——————

– Tavo buvusi tarpstotė?

Jis patempė kaklo gyslas, kad paaiškinčiau.

– Stotelė tarp dviejų zonų.

– Nu Andrėj, – nugiedojo.

PENKIANARIAI: St1 –> (St2 –> Re2) –> Re1 –> K

– ... tai man duot tavo telefoną ar neduot?

– Ar policija manęs ieškos? Juokų šnekos, kam aš jiems.

– Taip tai taip, sako, laikraščiai kažką rašo <…>

– Jeigu prireiks, susiras.

– To aš ir norėjau klaust.

ŠEŠIANARIAI: St1 –> (St2 –> Re2) –>(St3 –> Re3) –> Re1

– Ar atsimenat, dėde, jo vardą?

– Kieno vardą? Kieno? <…>

– Stepono sūnaus, vyriausiojo. <…>

– O kam to reikia?

– Man. Noriu žinot.

– Nežinau.

Ciklas turi turėti vieną prasmę. Jei atsiranda bent mažytis semantinis atspalvis – ir iš karto tai bus jau kitas ciklas.

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Dialogo analizė

Dialogas ir monologas

Dialògas [gr. dialogos — pokalbis] – tai dviejų ar daugiau veikėjų pokalbis literatūros kūrinyje (pvz.: dramos kūrinyje — pagrindinė kalbinės išraiškos forma); gali būti eiliuotas (nedraminis) literatūros žanras arba prozos kūrinys, parašytas pokalbio forma.

Monològas [gr. monologos < monos — vienas + logos — kalba, žodis] – tai grožinės literatūros kūrinio (ypač dramos) veikėjo kalba, tiesiogiai nepriklausoma nuo kitų veikėjų kalbos ir neįeinanti į dialogą.

Esminius dialogo ir monologo bruožus apibrėžia lentelėje išskirti punktai:

MONOLOGAS DIALOGAS
1. Kuriamas vieno asmens 1. Kuriamas dviejų ir daugiau asmenų. Teksto kūrėjas ir suvokėjas nuolat keičiasi.
2. Adresatas paprastai yra pasyvus, antraeilis bendravimo dalyvis. 2.
3. Adresatas tik numanomas 3. Adresatas yra konkretus.
4. 4. Vienas svarbiausias bruožas – spontaniškumas, greita pašnekovų replikų kaita.
5. 5. Mimika ir gestai yra itin svarbu; kartais jie gali pavaduoti netgi repliką.
6. Nesvarbios laiko koordinatės. 6. Sutampa adresato ir adresanto laiko koordinatės.
Dialogas ir monologas skiriasi sąryšio su kontekstu laipsniu. Dialogo atveju nesuprasti teksto be konteksto yra didelė galimybė, o monologas gali egzistuoti ir be konteksto.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Dialogų struktūriniai ciklai
Dialogo analizė

Vaikų literatūros specifika

Vaikų literatūra turi savo specifiką, kurią lemia jos adresatas. Skiriamasis požymis – tai orientacija į vaiką, noras būti jo suprastam ir noras vaiką paveikti. Pagal tai galima įžvelgti tris vaikų rašytojų grupes:

•    tie, kurie remiasi vaikystės prisiminimais;
•    tie, kurie remiasi tiesioginiu vaikų pažinimu (pavyzdžiui, E. Mieželaitis nuolat stebėjo savo vaiką);
•    tie, kurie remiasi pusiau moksliniu vaiko studijavimu.

Vaikų patirtis, interesai, jausmai skiriasi nuo suaugusiojo, todėl vaikų literatūros specifika kuria meno, pedagogikos ir psichologijos santykį.

Šiandieninėje vaikų literatūroje keliama daugiasluoksnės knygos idėja. Tokia knyga gali būti įdomi įvairaus amžiaus vaikams. Kaip pavyzdį galima įvardyti H. K. Anderseno knygas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (III dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (IV dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (V dalis)
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas

Reklama – visuomenės kultūros dalis

Įvairių šalių ir visuomenės struktūra yra gana skirtinga tiek socialiniu, tiek etiniu, tiek ir kultūriniu turiniu, taigi, kiekvienos šalies reklama lyg ir turėtų būti savita. To reikalauja ne tik teorinės reklamos nuostatos, bet ir naujumo principas. Kiekvienos reklamos raiška turėtų būti nuolat kintanti. Remiantis šiais principais, reklamoje turėtų būti atsisakyta tipiškų bruožų, o tai reiškia, kad kiekviena reklama teoriškai ir praktiškai turėtų sunaikinti potencialaus vartotojo suokimo inerciją apie vis kitokį reklamuojamą produktą.

Kalbėti apie lietuviškos reklamos originalumą neleidžia reklamos rinkos analizė. Jos duomenimis didžiąją lietuviškos reklamos dalį sudaro užsienio šalių prekės ir reklamos tekstų adaptacijos. Vienas svarbiausių veiksnių, turinčių didžiausią poveikį vartotojui – reklamos struktūra ir jos turinys.

Pati pirmoji reklamos dalis – antraštė, antroji – pagrindinis tekstas, trečioji – šūkis. (Plačiau apie tai galite skaityti: Reklamos tekstas ir jo struktūra, Reklamos tekstas ir jo struktūra II dalis.

Sėkmingai reklamai labai svarbi įžanga, nes ją skaito penkis kartus daugiau žmonių, nei tolimesnį tekstą. Reklamos kūrėjai jai skiria ypatingą dėmesį, nes joje pateikiama informacija pirmiausiai išgirstama, nuo jos priklauso viso teksto psichologinis ir emocinis tonas. Įžanga lemia, ar reklamos adresatas taps potencialiu vartotoju ar ne. Ši kompozicinė reklamos dalis privalo būti trumpa, originali, todėl, norint padidinti reklamos teksto poveikį, įžangos grafiškai aktualizuojamos. Jos gali būti skiriamos į keletą grupių:

  • Retrospekcinės ir prospekcinės;
  • Konstatuojamosios, klausiamosios ir skatinamosios;
  • Informacinės, apeliacinės ir estetinės.

RETROSPEKCINIO tipo įžangos kuriamos remiantis ankstesne faktine informacija, todėl reklamuojamas objektas yra priešinamas arba lyginamas su tokiu pat, tik pamirštu, reklamuotu anksčiau objektu.

PROSPEKCINĖSE įžangose potencialaus vartotojo dėmesys orientuojamas į reklamuojamo objekto pristatymą.

KONSTATUOJAMOSIOS įžangos nusako funkcinę paskirtį. Tai neutraliausia įžangų funkcija, nereikalaujanti specialių raiškos priemonių. Ji paremta tiesiogine nuosaka arba realumą rodančia sakinio struktūra be jokios nuostatos.

KLAUSIAMOJO tipo įžangos reiškiamos klausiamaisiais sakiniais. Jų tikslas – imituoti simetrišką, tiesioginio ryšio su potencialiu vartotoju kanalą, aktyvinti jo psichinę veiklą ir taip skatinti perkamąją galią.

SKATINAMOSIOS įžangos kviečia adresatą rinktis reklamuojamą objektą.

INFORMACINĖS įžangos praneša apie reklamuojamą objektą dėmesį atkreipiant į siūlomas naujoves, todėl didžiausią įtaką turi aktyviai į reklamos informaciją reaguojančiam žmogui.

APELIACINĖSE IR ESTETINĖSE įžangose realizuojamas emocinis poveikis. Apeliacinio tipo įžangose dėmesys atkreipiamas ne tik skatinimo aktą žyminčiomis kalbinės raiškos priemonėmis, bet ir iškeliamais reklamuojamo objekto privalumais. Estetinio tipo įžangų paskirtis – maloniai nuteikti adresatą, todėl santykis su reklamuojamu objektu reiškiamas meniniu vaizdu, eiliuotą forma turinčiu fragmentu ir žinomų tekstų perfrazavimu. Tačiau tokio tipo reklamų įžangų nėra labai daug.

Įžangos sudomina vartotoją, išskiria reklamuojamą objektą iš dirgiklių gausos, o pagrindinis reklamos tekstas pateikia svarbiausią informaciją, akcentuoja tas savybes, kurios geriausiai padeda parduoti, nurodo naudą, grafiškai akcentuoja prekių ženklą. Šioje dalyje informacijos priėmimo koeficientas tiesiogiai proporcingas adresato įsitraukimo į reklamą laipsniui.

__________________________

Daugiau skaitykite:

Reklamos tekstas ir jo struktūra (I dalis)
Reklamos tekstas, struktūra ir poveikis
Reklamos tekstas ir jo struktūra (II dalis)
Reklama ir jos atsiradimas
Reklamos pabaiga – šūkis

Straipsnis parengtas pagal Ramunės Čičirkaitės paskaitą.

Literatūros mokslas, objektas ir šakos

Literatūros mokslas – tai sritis, kuri analizuoja kūrinį ir jo ryšį su epocha, estetinėmis tendencijomis. Literatūrologija savo dėmesio objektu renkasi grožinės literatūros kūrinį. Jos šakos: literatūros teorija, literatūros istorija, literatūros kritika. Šalia šių šakų yra ir šalutinės: tekstologija, bibliografija, meno sociologija ir kt. Šias šakas jungia tas pats objektas – grožinis kūrinys, tačiau skiria tyrinėjimo tikslai, kalbėjimo būdas ir numanomas adresatas.

ANALIZĖS TIKSLAI

Literatūros teorija siekia išryškinti tuos teorinius pamatus, kurie galiojo žodžio menui nuo pat seniausių laikų iki dabar. Čia siekiama įžvelgti pastovias tendencija, kurios atskiria grožinę literatūrą nuo negrožinės. Literatūros teorija išgrynino kūrinių struktūrinę sistemą (rūšis ir žanrus) ir žiūri, kaip ta struktūra kinta laike bei konkretaus kūrėjo kūryboje.

LITERATŪROS ISTORIJA

Jos uždavinys – pateikti meninio žodžio patirtį chronologinėje laiko tėkmėje. Čia atkreipiamas dėmesys į literatūros santykį su bendrosiomis meno tendencijomis (kultūros epochomis), su istorijos įvykiais, faktais, analizuojamos tų tendencijų  priežastys ir pasekmės literatūrai. Be literatūros tendencijų kaitos, literatūros istorija domisi ir kūrėjų meninėmis biografijomis. Literatūros istorijai svarbu apimti, suregistruoti visus rašiusius kūrėjus, įvertinant pagrindines jų tendencijas.

LITERATŪROS KRITIKA

Jo uždavinys pateikti konkretaus kūrinio vertinimą, kuris yra aktualus kalbamuoju momentu.

BIBLIOGRAFIJA

Jai rūpi registruoti chronologiškai visus parašytus kūrinius ir pateikti žinyną.

TEKSTOLOGIJA

Susitelkia ties konkretaus teksto išanalizavimu. Jai svarbu nustatyti ryšį su kitais kūriniais.

LITERATŪROS ŠAKŲ RAIŠKA

Literatūros teorijai savitas objektyvizuotas stilius (aiškus, sausas, lakoniškas…).

LITERATŪROS ISTORIJA

Būdingi pasakojimo elementai. Stilius vaizdingesnis, lankstesnis, plačiau papasakojama apie kontekstinius dalykus, tačiau aiškumo reglamentas išlieka.

LITERATŪROS KRITIKA

Stilius laisvas. Kritikas renkasi, kaip perteikti savo įspūdį.

ADRESATAS

Literatūros teorijos adresatas yra pats plačiausias. Tyrinėtojai, istorikai, kritikai apsieiti be literatūros teorijos negali.

Literatūros istorijos adresatas irgi yra labai platus.

Literatūros kritikos adresatas yra su literatūrologija nesusijęs. Labiau skirtas paprastesniam žmogui.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros ir dailės sąsajos
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (I dalis)
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
Estetinis santykis įvairiose meno srityse
Literatūros kritika: funkcijų paradoksas, literatūros teorijos ir literatūros kritikos santykis.
Literatūros kritika: jos prigimtis, bruožai, objektas, funkcijos / uždaviniai.