Žyma: žanrai

Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (II dalis)

BAROKAS. Susiformavo XV a. pradžioje Italijoje, XV a. pabaigoje pasiekė centrinę Europą, o lietuvių mene gyvavo nuo XVI a. pabaigos iki XVII a. pradžios. Vėlavimas leido barokui pasireikšti išgrynintomis formomis. Jis buvo tas stilius, per kurį jau sugebėta išreikšti lietuviškas tendencijas. Barokas dėl dvasinės prieštaros įgijo sinoniminį tragiškojo humanizmo terminą. Jo ypatybė – dvilypiškumas.  Socialinės ir istorinės aplinkybės visuomenės gyvenime nulėmė tematinius motyvus: nepastovumą, žlugimą, laimės laikinumą. Jos buvo svetimos renesansui, kurio metu vyravo žemiškumo, dvasios ir kūno žemiškumo nuostatos. Baroko stilius dažnai reiškiasi kontrastais. Išpopuliarėjo Magdalenos likimo modelis – ji kaip šventoji ir kaip nusidėjėlė. Taigi, pagyvėjo dėmesys religijai, žmogaus savivokos problemai. Susiklostė ir toks žmogaus tipas: ieškodamas gyvenimo kelio randa jį atsiskyrime nuo pasaulietiškų vertybių. Viskas, kas žemiška, suvokiama kaip laikina – tikras gyvenimas prasideda po mirties. Iš tokios nuostatos kilo literatūros stilistinis klodas: simbolika (dūmai, pelenai, žmogaus gyvenimas lyg dūžtantis stiklas). Lietuvių literatūroj šis pasaulėvaizdis atsivėrė Konstantino Sirvydo veikaluose.

KLASICIZMAS. Jis pakeitė baroką XVII amžiuje. Klasicizmas dar kitaip vadinamas tvarkos ir tradicijų laikmečiu. Žmogaus savivoka tapo pajungta griežtam visuomenėje nustatytam reglamentui. Tai galiojo kūrybai, elgesiui, visuomenės santvarkai. Paskirtis buvo apibrėžti, nustatyti tam tikras ribas, kurių dėka žmogus galėtų saugiau jaustis gyvenime. Klasicizmas daugiau mažiau ir buvo orientuotas į žmogų, tarnavo jo dvasiniam ir intelektiniam komfortui, tačiau žmogus jau buvo pasitraukęs iš filosofinės akistatos su visata į kur kas konkretesnę erdvę – visuomeninį gyvenimą. Žmogaus vertė suvokta taip, koks yra pats žmogus pagal nustatytą tvarką. Ši epocha savo menui, ideologijai, politikai kėlė tris reikalavimus:

• harmonijos;
• tvarkos;
• valdžios.

Pagal tai ir literatūroje siekta logikos ir racionalumo, aiškaus ir asketiško stiliaus. Klasicizmas reglamentavo ne tik požiūrį į meną, kultūrą, pasaulį, bet ir vidinę meno sandarą, kūrinių temas, problemas, poetiką. Net ir žanrai turėjo labai aiškią diferenciaciją. Aukštieji žanrai – išsilavinusiai žmonių grupei, žemieji – minios pramogai. Tokia logika natūraliai suformavo tolesnės raidos tendencijas XVIII a. pradžios racionalizmui (racio – protas), tačiau visa XVIII – XIX a. pirmos pusės amžių kultūra laikoma švietėjiška epocha, kurioje išsivaduojama iš klasicistinių taisyklių ir persiorientuojama į emocinius orientyrus. Šis kelias užtruko 200 metų. XVIII a., lyginant jį su ankstesniais, buvo pats margiausias nuostatomis ir teorijomis, todėl to amžiaus visuma yra skirstoma į tarpsnius pagal ryškiausias tendencijas:

• XVIII a. pradžia – racionalizmo šviečiamasis laikotarpis. Nors tebesilaikoma logikos, kur pagrindinis argumentas yra protas, imama ginčytis su krikščioniškomis nuostatomis.

• XVIII a. viduryje imama susivokti, kad ne protas, o jausmas yra tikrasis žmogaus kūrybiškumo šaltinis. Autoritetu tapo Ž. Ž. Ruso ir natūralus posūkis „Atgal į gamtą“. Kultūroje ir literatūroje įsitvirtina sentimentalizmo tendencijos.

• XVIII a. pabaigoje įsivyrauja pusiausvyra tarp jausmo ir proto. Ši tendencija yra vadinama preromantine tendencija. XVIII a. pabaigoje, XIX a. pradžioje susiformuoja romantizmo pamatai. Romantizmo indėlis į nacionalines kultūras buvo svarbus, nes pirmą kartą suvokta svarbos tapatybė tarp kultūros, gimtosios kalbos ir folkloro, atsirado galimybė kiekvienai tautai suvokti savo unikalumą, todėl neatsitiktinai, su romantizmo atėjimu ima klestėti ir įvairių tautų literatūros bei kultūros. Literatūros teorijoje svarbus XIX a. Tuo metu literatūros savivoka jau galėjo apibendrinti tą meno patirtį, kuri klostėsi visą XVIII amžių. Tos tendencijos , kurios formavosi XVIII a. įgijo aiškias teorines nuostatas XIX amžiuje.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (I dalis)
Literatūrinė srovė ar kryptis?
Meno kūrinys literatūros procese
Mitologijos ir literatūros bendrybės
Literatūros reiškinių istorija ir tipologija

Akademinė recenzija

Akademinė recenzija suprantama kaip studentų diplominių darbų vertinimas. Tai vienas iš žanrų, kuris yra nesumišęs su kitais žanrais. Ji ypatinga tuo, kad turi dvejopą pavidalą: pirmiau parašoma raštu, o po to tik skaitoma per darbo gynimą. Todėl pagal atliekamas teksto funkcijas akademinė recenzija iš karto priklauso dviems grupėms, t.y. apeliacinėms ir informacinėms kalboms. Akademinė recenzija turi labai tvirtą struktūrą, t.y. ją sudaro tokios svarbios struktūrinės dalys:

ĮVADAS, kuriame aptariama darbo sritis, tema, svarstoma problema, jos aktualumas;

PAGRINDINĖ RECENZIJOS DALIS, kurioje aprašoma viso darbo struktūra, jos sudedamosios dalys;

PAPILDOMOS RECENZIJOS DALYS, kuriose atskirai aptariami pasirinktiniai darbo ypatumai: apimtis, kalba, metodai – mokslinis aparatas – terminai. Nurodomi darbo privalumai ir trūkumai.

RECENZIJOS PABAIGA. Pateikiamas darbo verdiktas (įvertinimas).

Recenzijose, ypač akademinėse, pastebėta, kad dažnai kartojami stereotipiniai sakiniai,  t.y. visoje recenzijoje nuolat vartojamos vertinamosios frazės.

Įvadinėje dalyje tipiškiausios šios:

„… savo darbui pasirinko labai aktualią temą.”

Gali būti minimi ir kiti dalykai: naujumas, įdomumas, sudėtingumas:

„… susidūrė su nenagrinėta tema…”

„… ėmėsi sunkios problemos, reikalaujančios daug išmanymo…”

Komentuojamojoje dalyje irgi yra nuolat besikartojančių frazių. Čia teigiamas vertinimas pateikiamas konstatuojamojo tipo sakiniais. Vartojami vertinamieji būdvardžiai:

„…reikšmingas priedas…”

„…metodika adekvati..”

„… duomenys profesionaliai analizuojami…”

Priekaištai turi būti pasakomi itin atsargiai:

„Darbo struktūra galėtų būti geriau apgalvota.”

„… būtų buvę pravartu paaiškinti…”

Teigiami dalykai paprastai iškeliami ir heperbolizuojami:

„Darbo aktualumas nekelia abejonių.”

„Darbas parašytas be jokių gramatinių klaidų.”

„Autorė turi aiškią nuomonę.”

Kartais reikia padėtį švelninti:

„Kaip ir kiekviename darbe, taip ir šiame, neišvengta trūkumų.”

Kartais itin prastas darbas dėl kurio nors teigiamo įvertinimo leidžia apsispręsti tik išklausius studento gynimąsi.

Recenzento priekaištai reiškiami įvairiomis kalbos priemonėmis: pastabomis, pageidavimais, poleminiais teiginiais. Kitas priekaištų švelninimo būdas – yra čia pat pateikti trūkumų atsiradimo priežastis. Kitu atveju galimas ir malonaus priekaištavimo būdas – pridengti priekaištą pagyrimu. Tai itin svarbus visų recenzijų požymis.

„Darbas stokoja konkretesnių išvadų, tačiau imponuoja faktinės medžiagos gausa.”

Recenzento priekaištai bei pageidavimai gali būti reiškiami  sąlygos sakiniais arba teigiamąja nuosaka:

„Norėtųsi, kad…”

„Darbas būtų išsamesnis, jei…”

Priekaištai gali būti švelninami pabrėžiant jų subjektyvumą:

„Recenzento diskutuotina nuomone…”

Gana dažnai vartojami gausūs deminutyvai (trūkumams įvertinti):

„Neišvengta šiokių tokių klaidelių.”

„Yra stiliaus nuodėmėlių.”

Po nurodytųjų trūkumų eina specialusis baigiamasis patikinimas – išvada:

„Minėtos pastabos nė kiek nesumenkina darbo vertės.”

Ir galiausiai pateikiamas siūlomas vertinimas – dažniausiai „Darbą siūlau vertinti teigiamai.”

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Odė džiaugsmui, kuris trunka tik akimirką… (I dalis)
Odė džiaugsmui, kuris trunka tik akimirką… (II dalis)

Graikų komedijos žanras

Graikų komedija buvo kiek kitokia dramos rūšis. Ją vertino kur kas žemiau, nei tragediją. Ji pripažinimo sulaukė tik vėliau.

Pradiniame raidos etape komedija buvo Dionizo švenčių sudėtinė dalis. Jos formavimosi etapai kėlė minčių jau antikos mąstytojams. Apie tai plačiai imta kalbėti V a. pr. Kr. Komedija kilusi iš graikiško žodžio „komazein“, kuris reiškė „eiti eitynėse, dalyvauti“.  Chorų eitynės su vaidinimo elementais buvo sudėtinė Dionizo švenčių dalis. Komedija – tai komo daina, o komas – tai eitynių dalyvis. Valstybė komedijų statymu nesirūpino ir jų nefinansavo. Tik 486 metais pr. Kr. pirmą kartą valstybės rūpesčiu buvo pastatyta komedija ir tai vyko Dionizijų metu.

Komedijos žanras pagal Aleksandrinių mokslininkų nuostatus skirstoma į tris tipus:

a) Senąją komediją (605 kūriniai ir 50 žinomų autorių);
b) Viduriniąją;
c) Naująją (tai jau helėnizmo epocha, o pagrindinis atstovas Menandras. Būtent atėnietis Menandras (343–291 m. pr. m. e.), kurio veikalų išliko daugiausiai, įvedė buitinę tematiką: santykiai tarp vaikų ir tėvų, karių, vergų ir ponų. Įdomesni jo tipažai: gudrus vergas, karys pagyrūnas. Nors tuo metu laikai buvo neramūs, Menandro komedijose konkretūs politiniai įvykiai nėra vaizduojami. Dramaturgas išreiškia naujosios helenizmo epochos nuostatas. Kaip viena aukščiausiųjų įvardijama dorybė).

SENOJI KOMEDIJA. Ji kurta iki 400 m. pr. Kr., todėl laikoma senąja. Jos pagrindinės temos – svarbiausios to meto politinės ir visuomeninės problemos. Senoji komedija sau leido viską, išskyrus buitiškas temas. Buitinės temos būdingesnės viduriniajai komedijai.

SENOSIOS KOMEDIJOS SPECIFIKA. Senoji komedija turėjo privalomus atributus. Svarbus buvo pavadinimas – jis būdavo suteikiamas pagal tai, kaip vaidinimo metu bus apsirengęs choras. Aktoriai kaip ir tragedijose vaidindavo su kaukėmis ir kostiumais. Populiarūs ir privalomi atributai: didelis pilvas, dideli sėdmenys ir didžiulis odinis falas. Pastarasis daugelyje tautų reiškė vaisingumą. Choras vaidinimo metu atlikdavo muzikinius intarpus, todėl jo dainos dažnai vadintos palinėmis dainomis. Aristotelis komedijos žanrą net yra kildinęs iš šių dainų, o ne iš Dionizijų.

Senosios komedijos autoriai pradininkai yra Eufolidas, Kratinas ir Aristofanas. Šių klasikų pavyzdžiu laikomas Epicharmas (VI a. pr. Kr. pabaiga). Aristotelis, tyrinėdamas senąją komediją, pastebėjo, kad Epicharmo komedijos pasižymi veiksmo vienove ir aiškia pabaiga. Jo komedijų veikėjai paprastai yra Heraklis, Odisėjas (vaizduojami komiškai). Autorius yra parašęs komedijų ir buitinėmis temomis, kurių pagrindinis veikėjas Parasitas vėlesniais laikais kaip tipas pereina ir į kitas komedijas. Parasitas – tai tas, kuris yra arčiau duonos. Dar vėliau iš Parasito vardas buvo pakeistas į Parazitas ir tai jau atitiko veikėjo būdą.

Epicharmą nuo senosios komedijos skyrė choras, nes jis jo nedaudojo savo dramose, o senojoje komedijoje choro vaidmuo buvęs itin svarbus. Jo komedijų struktūra gan paprasta: pradžia – prologas visada pasakoja, apie ką bus kalbama dramoje, parodas – įžanginė choro partija, agonas – veikiančiųjų veikėjų ginčas, kalbų varžybos (ši dalis būdinga tik komedijai, nes būtent joje išsprendžiamas konfliktas), parabasė – specialioji komedijos dalis, nesusijusi su jos turiniu, choro daina, publicistinis nukrypimas, kada choras kreipiasi autoriaus vardu į žiūrovus, epeisodijas – veikiančių asmenų tarpusavio pokalbiai bei jų dialogai su choru, akcentuojama kurio nors veikėjo pergalė, eksodas (kitur – ekzodas) – baigiamoji dalis, choro išėjimas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Graikų lyrikas Alkajas
Chorinė lyrika
Senovės graikų lyrikos poetė Sapfo
Klasikinis graikų literatūros periodas
 Dramos kilmės teorijos
Graikų teatras
 Graikų lyrika

Juozo Tumo – Vaižganto kūryba

Juozas Tumas – Vaižgantas – gerai žinomas buvęs lietuvių rašytojas, literatūros istorikas, kritikas, uolus visuomenės veikėjas, universiteto dėstytojas bei kunigas. Daug rašė, kūrė, nuveikė visuomenės labui.

Vaižganto pasaulėjautos sudėtingumas matyti jo kūryboje, kurioje šalia šviesių, pasigėrėjimo kupinų visuomenės gyvenimo vaizdų, gamtos paveikslų dažnai driekiasi visai nelinksmos veikėjų asmeninio likimo istorijos, atsiveria tamsiosios žmogaus prigimties properšos.

Juozas Tumas - VaižgantasVaižganto kūryba savita formos požiūriu. Ji netelpa į tradicinių literatūros rūšių, žanrų ribas. viena būdingiausių jos ypatybių  – stiprus publicistinis pradas.

Vaižgantas yra vaizdelio meistras.

Reikšmingiausia rašytojo kūryba telkiasi apie du probleminius centrus: lietuvių tautos būdo, jos kultūros prigimties apmąstymus ir vienišo žmogaus jausmų ir etinių nuostatų, aistrų ir valios susidūrimus.

Pasakotojas yra specialiai eksponuotas, išryškintas: jis nuolatos įsiterpia į įvykius, komentuoja, reflektuoja. Jis yra autoriaus atitikmuo, reiškiantis ne tik autoriaus pažiūras, bet ir jo charakterį – gyvą temperamentą, judrią, įžvalgią mintį, humorą.

Jo stiliuje nemaža hiperbolių ir grotesko. Žanrinių formų kaita ir sintezė Vaižganto kūryboje laisva ir natūrali, išreiškia autoriaus individualybę. Jo tikslas – susintetinti erdvėje ir laike išsklaidytus elementus ir sukurti meninę vienybę.

Dažnai pereinama nuo aprašymo į vidinę monologą. Pasakotojas objektyvus, III asmens, epiškas. Veikėjas – fotografija. Būdingas detalumas ir smulkmeniškumas. Dialoge lygiom teisėm su veikėjais dalyvauja pats pasakotojas. Vaižganto pasakojimas paremtas savita gyvenimiška medžiaga, išsako rašytinę estetinę idėją, kad kaimo gyvenimas ir pats žmogus yra labai įvairūs.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

“Velykinės nuodėmės” psichologiškumas
Juozas Tumas – Vaižgantas
J. Tumo – Vaižganto beletristika ir grožinė kūryba