Didaktika | Lietuvių kalba ir literatūra

Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai (I dalis)

Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai – tai pagrindinis valstybės lygmens dokumentas. Jis nusako ugdymo kryptį (t.y. tikslus ir uždavinius), taip pat tai, ko ir kaip turėtų būti mokomi moksleiviai (nurodomas ugdymo turinys ir metodai), kad įgytų jiems būtiną žinojimą ir supratimą, išsiugdytų esminius gebėjimus ir vertybines nuostatas.

Svarbu pažymėti, kad šiuo dokumentu iš esmės užbaigiamas svarbus bendrojo lavinimo mokyklos ugdymo turinio pertvarkos etapas, prasidėjęs 1994 m. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrųjų programų projektu.

Šiame valstybės dokumente daug dėmesio skiriama tam, kad moksleiviams būtų sudarytos kuo palankesnės sąlygos įgyti ir plėtoti asmeninę, socialinę, pažinimo ir kultūrinę kompetenciją, kurią sudaro vertybinių nuostatų, gebėjimų, žinių ir supratimo visuma, taip pat būtų užtikrinta aukšta ugdymo(si) kokybė, kad ugdymo turinys ir procesas glaudžiai sietųsi su moksleivių patirtimi ir aktualiais gyvenamosios aplinkos poreikiais, kad moksleiviai patirtų sėkmę mokydamiesi ir išvengtų socialinės atskirties.

Dokumente numatoma ir priešmokyklinio ugdymo programa, kuria siekiama parengti vaiką vėlesniam, t.y. mokykliniam ugdymui. Priešmokyklinis ugdymas – tai vienerių arba dviejų metų trukmės ugdymas, skirtas vaikams nuo 5 metų padėti subręsti mokyklai. Pagrindinės priešmokyklinio ugdymo nuostatos yra išdėstytos Priešmokyklinio ugdymo koncepcijoje.

Priešmokyklinio ugdymo pagrindinis ir vienintelis tikslas – laiduojant vaiko asmenybės skleidimąsi ugdyti aktyvų, savimi ir savo gebėjimais pasitikintį, stiprią pažinimo motyvaciją turintį vaiką, sudaryti prielaidas tolesniam sėkmingam jo ugdymuisi mokykloje.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Mokyklos veiklą reglamentuojantys dokumentai
Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai (II dalis)
Švietimo įstatymas – mokyklos veiklą reglamentuojantis dokumentas
Mokyklos koncepcija, mokyklos nuostatai, ugdymo planas
Specialiojo ugdymo įstatymas – mokyklos veiklą reglamentuojantis dokumentas
Specialiųjų ugdymo poreikių samprata
Specialiųjų ugdymo poreikių reikšmė

Mokyklos veiklą reglamentuojantys dokumentai

Priešmokyklinis, pradinis ir pagrindinis vaiko ugdymas laikomas vienu svarbiausių šiuolaikinės švietimo politikos prioritetų, mokymosi visą gyvenimą pagrindu. Sėkmingai įveiktas šis bendrojo ugdymo tarpsnis kloja pamatą tolesniam asmens mokymuisi, būsimai akademinei, darbinei karjerai. Koks turi būti ugdymo turinys ir kaip reglamentuoti mokymo veiklą – į šiuos klausimus atsakymo ieško mokytojai, Bendrųjų programų bei išsilavinimo standartų rengėjai, vadovėlių autoriai. Tačiau ugdymo programos dažnai keičiasi ir tokiai kaitai įtakos turi daugybė veiksnių:

• būtinybė užtikrinti ugdymo kokybę: tobulinti mokyklos veiklą; žadinti moksleivių norą;

• mokytis, susieti mokymąsi su praktiniu gyvenimu, padėti moksleiviams tapti aktyviais piliečiais, patriotais;

• šalies politinio, ekonominio, socialinio bei kultūrinio gyvenimo kaita: globalizacija, darnus vystymasis, Lietuvos įsijungimas į Europos Sąjungą;

• informacinės visuomenės plėtra: moksleivių informacinių gebėjimų ugdymas, mokymasis mokytis, mokymas naudotis šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis;

• mokyklos bendruomenės ir vietos bendruomenės kaita: mokyklos bendruomenės požiūris į savo veiklą ir jos tobulinimo perspektyvas, vietos bendruomenės poreikiai.

Pagrindinis valstybės lygmens dokumentas, kuris reglamentuoja ugdymo turinį bendrojo lavinimo mokykloje, yra Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai. Šis dokumentas parengtas prieš mokyklinio, pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo pakopoms. Bendrųjų programų ir išsilavinimo standartų paskirtis – laiduoti ugdymo dermę, tęstinumą ir kokybę visose šalies mokyklose bei mokymo organizacijose.

Mokyklos veiklą taip pat reglamentuoja ir Švietimo įstatymas, Specialiojo ugdymo įstatymas, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, mokyklos nuostatai, mokyklos vidaus taisyklės, mokyklos ugdymo planai, iš dalies, ir mokinių elgesio taisyklės. Taip pat Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos I-XII klasėms, Bendrojo lavinimo mokyklos išsilavinimo standartai I-XII klasėms.

Kiekvienas dokumentas svarbus reglamentuojant mokyklos veiklą ir užtikrinant vieningą ugdymą kiekvienoje mokymo įstaigoje.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai (I dalis)
Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai (II dalis)
Švietimo įstatymas – mokyklos veiklą reglamentuojantis dokumentas
Mokyklos koncepcija, mokyklos nuostatai, ugdymo planas
Specialiojo ugdymo įstatymas – mokyklos veiklą reglamentuojantis dokumentas
Specialiųjų ugdymo poreikių samprata
Specialiųjų ugdymo poreikių reikšmė

Modernios prozos suvokimo, analizės ir apibendrinimo metodai mokykloje

Modernios prozos, kaip ir tradicinės prozos, skaitymas pradedamas nuo įvadinių darbų. Jie ypač svarbūs, nes padeda mokinius paruošti darbui, sužadina motyvaciją mokytis, taip pat šioje mokymo pakopoje yra pateikiami kūrinio suvokimo orientyrai. Modernios prozos skaitymui tinkamiausi būtų aktyvūs mokymo metodai, kurie padėtų pasiekti visų išsikeltų tikslų. Taip pat ruošiant mokinius kūrinio skaitymui, derėtų remtis jų patyrimu. Šiuo keliu einant galima surengti diskusinį ar probleminį pokalbį, papasakoti žinomą ar negirdėtą istoriją. Nors įvadiniai darbai nėra būtini, tačiau skaitant moderniąją prozą labai praverstų pradedant skaityti naują kūrinį, kurio suvokimui mokinius būtina paruošti. Paruošiamieji įvadiniai darbai gali būti labai įvairaus pobūdžio, t.y. tokie, kurie reikalauja informacinių nuorodų apie kontekstą, struktūrą, pvz., jei bus skaitomas B. Vilimaitės tekstas, galima skirti mokiniams namų darbą surinkti medžiagą, informaciją apie autorės kūrybą ir kūrybos bruožus, jei bus skaitoma „Balta drobulė“ A. Škėmos, tada galima iš mokinių reikalauti susirinkti kuo daugiau informacijos apie modernaus pasakojimo ypatybes ir pan.

Naudinga prieš pradedant skaityti kūrinį mokinius paskatinti padiskutuoti viena ar kita aktualia, artima moksleiviams tema, skatinti pasigilinti į problemas ir galimus sprendimo būdus, kurie sietųsi su tekstu (pvz.: bus skaitomas J. Apučio kūrinėlis „Nesmagu, kad liekat vienas“; mokytojas gali kelti probleminius klausimus apie vaikų savarankiškumą arba apie artimųjų netektis, tik prieš tai turėtų viską labai kruopščiai suplanuoti, apgalvoti, kad nekiltų diskusijos metu nenumatytų problemų, nes klasėje gali būti mokinių, kurie neseniai bus netekę artimų žmonių ir jiems apie tai bus sunku kalbėti, o gal jie iš vis nekalbės, nes nejaukiai jausis, jiems gali būti labai skaudu pasakoti savo situacijas ir pan.).

Po pirminio modernios prozos kūrinio skaitymo mokytojas būtinai turėtų gauti iš mokinių grįžtamąją informaciją, t.y. kaip mokiniai suvokė kūrinį pirmą kartą jį perskaitę ir kad mokytojas organizuodamas kūrinio analizės pamoką jau turėtų orientyrus, kuria linkme mokinius kreipti, kaip jų pirminį suvokimą derėtų koreguoti, kad nebūtų nukrypta nuo teksto esmės. Metodų parinkimui pirminis suvokimas ir skaitymas taip pat svarbus.

Atsižvelgdamas į mokinių pirminį suvokimą po pirmo skaitymo, taip pat į klasės mokymosi lygį, mokytojas galėtų rinktis kelis aktyvius mokymo metodus ir pamokoje juos tikslingai derinti siekdamas vieno iš pagrindinių tikslų – palengvinti kūrinio suvokimą ir atskleisti pagrindinę skaitomo kūrinio idėją. Kūrinio skaitymo ir pirminio suvokimo pamokoje tiktų laisvojo pokalbio metodas, mokinių interviu, euristinio pokalbio metodas, testas, išankstiniai orientyrai, laisvasis rašymas ir kiti aktyvūs metodai. Kūrinio analizės pamokoje tiktų euristinio, probleminio pokalbio metodas, pasakojimo planas, veikėjų stebėjimas arba nuodugnus klausinėjimas.

Apibendrinimo pakopa yra viena iš paprasčiausių – joje mokiniai turi prisiminti, pakartoti, ką išsiaiškino nagrinėdami skaitytą kūrinį, ką atrado, kodėl tai svarbu ir kam jiems to reikia. Šioje pakopoje atitinkamai koks kūrinys buvo skaitytas ir nagrinėtas, galima naudoti įvairius metodus: raiškųjį skaitymą (žemesniojo koncentro klasėse), situacinius ar vaidmeninius žaidimus, inscenizavimą, iliustravimą, atpasakojimą (visas jo rūšis), teksto transformavimo užduotis, interviu ir kt.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Modernios prozos skaitymo ir suvokimo specifiškumas pagrindinėje mokykloje

Pagrindinėje mokykloje (t.y. jau nuo penktos klasės) mokiniai pradeda skaityti pirmuosius moderniosios prozos kūrinėlius (pvz.: penktokai jau skaito M. Katiliškio „Senelis“, „Atsisveikinimas“, Vilimaitės B. „Baidyklė, „Daug vaikų“, A. De Sent Egziuperi „Baobabai“, šeštoje klasėje A. De Sent Egziuperi „Mažasis princas“, septintokai iš modernios prozos skaito Apučio „Nesmagu, kad liekat vienas“, B. Vilimaitės „Rojaus obuoliukai“ ir kt.). Tokio amžiaus vaikams dažnai dar yra per sudėtinga suvokti modernius prozos kūrinius, nes jie dar į tekstą žvelgia, paviršutiniškai, nesugeba „skaityti tarp eilučių“, nėra pakankamai išlavėjęs giluminis žvilgsnis, be to, nėra literatūros teksto analizės įgūdžių (5 – 6 ir dar 7 – oje klasėje dar nereikalaujama) (pagal išsilavinimo standartus 9 – 10 klasių koncentre mokiniai jau moka įžvelgti ir gilumines teksto prasmes, sugeba tekstą analizuoti vartodami literatūros sąvokas, pasitelkti reikiamus kontekstus, sieti su kitais tekstais, kūrinius lyginti, įžvelgti problemas). 5 – 6 koncentro klasėse jie skaito dar ne itin sudėtingus, chronologiškai žiūrint į literatūros istoriją, nedaug nutolusios nuo tradicinės prozos, paprastesnius, nedidelės apimties kūrinėlius atsižvelgiant į žanrus ir jų specifiškumą, pvz.: noveles, apsakymus. Aukštesniosiose klasėse kūriniai sudėtingėja, apimtis didėja, formuojamos vis sudėtingesnės sąvokos, siūloma skaityti ne tik noveles, apsakymus, bet ir apysakas bei romanus (I. Šeiniaus „ Kuprelis“, V. M. – Putino „ Altorių Šešėly“, A. Vaičiulaičio „Valentina“, B. Sruogos „Dievų miškas“, A. Škėmos „Balta drobulė“ ir kiti).

Skaitydami moderniąją prozą, mokiniai dažnai susiduria su jos suvokimo problema. Pirmiausia yra sudėtinga nusakyti veikėjų išgyvenimus, regėjimus, patyrimus, nes jie paprastai yra nematomi, vidiniai, o ne išoriniai, nupasakojami autoriaus, kaip kad tradicinėje prozoje. Taip pat dažnai kyla problema išmokyti mokinius ne tik pamatyti, bet ir nusakyti vaizduojamo veikėjo dvasinę būseną, kuri dažniausiai būna labai prieštaringa, o jo poelgiai sunkiai paaiškinami, nuspėjami iš paslėptų detalių. Veikėjui mažai dalyvaujant veiksmuose, sudėtinga užduotis mokiniams tampa nusakyti pagrindinius įvykius, įvardyti veikėjo vidiniame pasaulyje vykstančias permainas.

Mokiniams taip pat yra sudėtina suprasti bei analizuoti kūrinius, kuriuose yra sprendžiamos egzistencinės problemos (A. Kamiu „Svetimas“ arba „Maras“), kuriuose rodoma žmogaus destrukcija (A. Škėma „Balta drobulė“ ir kt.). Pereinant nuo tradicinės prozos skaitymo prie modernios, gali atsirasi suvokimo sunkumų, nes mokiniai ne iš karto perpranta, pavyzdžiui neįprastą pasakojimo techniką: sąmonės srautą, menamąją tiesioginę kalbą (J. Apučio novelės, R. Granausko, V. Juknaitės kūrinėliai, taip pat S. Šaltenio, B. Vilimaitės novelės, vėl gi galima priskirti ir A. Škėmą bei kitus, kai kuriuos jau anksčiau minėtus autorius). Pakitusi žmogaus koncepcija (pabrėžiama prigimtis, pasąmonė, iracionalumas), charakterio kaita: nuo vientiso prie fragmentiško, nevienareikšmiško personažo – visa tai mokiniams nauja ir sunkiai perprantama, nes tam reikia ne tik papildomų literatūrinių žinių, bet ir įžvalgaus analitinio žvilgsnio.

Modernistinėje prozoje pasaulis taip pat kitoks, nei tradicinėje: čia vyrauja groteskas, fantastika, kartais naudojama sapno technika, regėjimas. Kinta ir prozos kalba – įvedamas polifoniškumas.

Taip pat moderniojoje prozoje kinta laiko tėkmė. Tradicinėje prozoje vyraujantį laiką keičia cikliškas. Su laiku labai siejasi erdvė: ji modernioje prozoje paprastai yra kontrastinga, kintanti, kartais net suskaldyta ir kartais net nuo laiko nepriklausoma, ko visai nerasime tradicinėje prozoje.

Taigi modernios prozos skaitymui mokykloje mokiniai turėtų būti ruošiami palaipsniui, pirmiausiai aptarus pagrindines sąvokas, būtinas kūrinio skaitymui ir analizei, taip pat mokytojas daugiau dėmesio turėtų skirti pirminiam suvokimui.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Modernios prozos ypatybės

Tradicinė literatūra nuo moderniosios literatūros skiriasi daugeliu aspektų. Turint omeny prozą, galima lyginti veiksmą, pasakojimą, pasakotoją, fabulą, siužetą, veikėjus, laiką, erdvę, skirti temas, problemas būdingas tradicinei ar moderniajai prozai. Apibendrinimus galima daryti lyginant informaciją, pateiktą tokiuose šaltiniuose kaip „Lietuvių literatūros enciklopedija“, Viliūnas „Modernizmas“, A. Zalatorius „XX amžiaus lietuvių novelė“ ir kiti. Modernios ir tradicinės literatūros skirtumai matyti lentelėje:

Tradicinės prozos bruožai

Modernios prozos bruožai

VEIKSMAS

Pateikiama nuosekli įvykių grandinė;
Dėmesys veikėjų veiksmams ir išoriniams tikrovės reiškinius;
Vienas veiksmas lemia kitą, jų priežastys aiškios.

Veiksmą lemia paslaptingi ir nenumatomi veikėjų poelgiai;
Svarbiausia – veikėjų vidinis pasaulis, jausmai, dvasinės būsenos, o ne įvykiai.

PASAKOJIMAS

Dažniausiai imituojama šnekamoji kalba.
Vyrauja būtasis laikas.
Dažnas III asmuo.

Vyrauja tiesioginė menamoji kalba, sąmonės srautas.
Galimi visi laikai.
Dažnai pasakojama I ar II asmeniu.

PASAKOTOJAS

Visažinis, kuris stebi įvykius, bet juose nedalyvauja, mato personažų poelgius, žino jų mintis ir ketinimus, praeitį, dabartinę savijautą ir elgesio motyvus.
Veikėjų konfliktuose yra lyg neklystantis teisėjas.
Nediskutuoja su skaitytoju apie veikėjų pasirinktas vertybes.

Dažnai sutampa su veikėju.

FABULA IR SIUŽETAS

Dažnai sutampa, nes įvykiai pateikiami chronologiškai.

Pasakojimas dažnai fragmentiškas, šokinėjantis iš vienos erdvės į kitą, įvykių seka gali būti sumaišoma, atsiranda spragų.
Fabula nebeorganizuoja pasakojimo.
Veikėjų likimus lemia absurdiški atsitikimai, prieštaraujantys realių aplinkybių logikai.

VEIKĖJAI

Dažniausi kūrimo būdai – portretas, vidinio pasaulio bei moralinių įsitikinimų vaizdavimas.
Charakteris nekinta, aiškiai atskleistas, skaitytojas gali suprasti, kaip jis pasielgs įvairiose situacijose.
Dažnai skirstomi į teigiamus ir neigiamus.

Paslaptingi, neatskleisti.
Poelgiai nelengvai paaiškinami, jie suprantami iš užuominų.
Remiasi intuicija, nuojauta.
Nebėra teigiamų ir neigiamų.
Dažniausiai vieniši, kenčiantys.

LAIKAS

Cikliškas.
Jo kaita paaiškinama, priežastinė.
Pasakojimo ir veiksmo laikas sutampa.

Neapibrėžtas, abstraktus.
Veiksmo ir pasakojimo laikas nesutampa.
Atmetama reali laiko tėkmė (praeities ir dabarties detalės susipynusios), kartais laikas visai neturi prasmės.
Akivaizdus kontrastas tarp objektyvaus visuomenės ir subjektyvaus individo laiko.
Svarbus linijinis laikas (žengimas į degradaciją, sumaištį, disharmoniją).
Veikėjas dažnai ieško prarasto laiko, grįžta prie išgyventų momentų, nes tai suteikia laikui prasmės.

ERDVĖ

Aprašoma išsamiai.
Dažniausiai vertinama teigiamai ar neigiamai.
Vientisa, apibrėžta, kartais sakrališka, dažnai susijusi su laiku.
Svarbiausia kūrinio tema dažnai tampa erdvės pasikeitimas (veikėjo kelionės).

Kontrastinga, kintanti, kartais net suskaldyta, bet nebūtinai vertinama vien teigiamai ar neigiamai.
Vaizduojamasis pasaulis nedarnus, kontrastingas ir poliariškas[1].
Visiškai nepriklauso nuo laiko.
Dažnai pabrėžiama vidinio pasaulio erdvė.
Mažėja sakralinės erdvės ribos.

[1] Zalatorius A. XX amžiaus lietuvių novelė.

TEMOS IR PROBLEMOS

Vyrauja kaimo, žmogaus ir gamtos, meilės, darbo temos.
Aukštinamas dvasinis žmogaus grožis.
Požiūris į materialius dalykus yra kritinis.

Kadangi nebėra vertybių hierarchijos, nebeaišku, kas vertinga ir kas ne.
Dažniausios vienišumo, susvetimėjimo, gyvenimo beprasmybės ir absurdo problemos.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Tradiciškumo ir modernumo samprata literatūroje
Modernios prozos skaitymo ir suvokimo specifiškumas pagrindinėje mokykloje
Pasakojimas pirmu asmeniu
Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Vidinis monologas ar sąmonės srautas?
Požiūrio taškas ir epinė distancija
Dialogas ir monologas
Modernios prozos suvokimo, analizės ir apibendrinimo metodai mokykloje
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.1)