siužetas | Lietuvių kalba ir literatūra

Mitologijos ir literatūros bendrybės

Literatūrą su mitologija genetiškai sieja liaudies kūryba (pasakos, sakmės, herojinis epas). Mitologija literatūroje kaip aukštesnėje kūrybos pakopoje įsitvirtina per tam tikrus universaliuosius įvaizdžius, schemas, išlaikant pasakojimo logiką.

„Moderniojoje Vakarų literatūroje antikinių, biblinių mitų siužetai ir simboliai yra vienas iš pasakojimo struktūravimo būdų, jie pasitelkiami siekiant universalizuoti tam tikras situacijas ir desubjektyvizuoti personažų pasijas.“ Tokios intencijos randamos ir lietuvių dvidešimt pirmo amžiaus literatūroje.

Kaip pavyzdį būtų galima skirti keletą „amžinųjų siužetų“, kurie pasaulinėje ir Europos kultūroje migruoja iš vienos literatūros į kitą. Tokie yra „klajojančio Orlando“, Uliso – Odisėjos, Amžinojo žydo ir kiti pasakojimai, vis kitoje literatūroje įgyjantys savitą minties atspalvį. Kiekvienas jų atspindi tam tikrą žmogaus ar kultūros tipą, tam tikrą mentalitetą. Pasak literatūrologo ir vertėjo Silvestro Gaižiūno, Don Žuanas, Don Kichotas turi asociacijų su Pietų kultūromis, Fausto figūra gali būti laikoma tam tikru Šiaurės kultūros simboliu, per kurį įvairios tautos įprasmina pačias aktualiausias bendražmogiškas problemas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Krikščioniškoji Ahasfero legenda – pradžių pradžia,
Ahasferas literatūroje (I dalis)
Ahasferas literatūroje (II dalis)

„Iliados” ir „Odisėjos” kompozicija

„Iliada“ ir „Odisėja“ yra kūriniai, kuriuose remiamasi Trojos karo metų ciklu (apytikslė karo data XII – XIII a. pr. Kr. ). „Iliada“ – karinė herojinė poema, kurioje kalbama apie dešimtųjų metų įvykius. Centre – Achilo pyktis. Achilas kaip karo grobį parsigabeno vergę gražuolę Briseidę, bet ją iš Achilo pagrobė Agamemnonas. Achilas įsižeidžia dėl tokių įvykių, atsisako dalyvauti mūšiuose. Jo pyktis nuslūgsta tik žuvus draugui Patroklui. Taigi, keršydamas jis kaunasi su Hektoru ir jį nužudo – ir tai yra pagrindinė siužeto ašis.

Pagalbiniai epizodai vaizduoja kovos ir buitinę karo aplinką. „Iliados“ įvykiai trunka 51 karo dieną, tačiau pasakojimas toks detalus, kad rodosi, jog pasakojama apie visą karą iki Trojos žlugimo.

„Iliados“ pasakojimai apie žmogaus gyvenimą žemėje yra kaitaliojami su Olimpo vaizdais, t.y. ką veikia dievai. Homeras dievus vaizduoja pasidalinusius į dvi stovyklas, kurios lemia įvairius įvykius. Jie, žinoma, vyksta vienu metu, tačiau atrodo, kad vyksta vienas po kito. Toks pasakojimo išdėstymas vadinamas chronologinio nesuderinamumo dėsniu.

„Odisėja“ – tai poema, artima pasakai, pasižymi buitiškumo elementais. Joje kalbama apie įvykius, vykusius po Trojos karo, t.y. kaip Odisėjas, Itakės valdovas, grįžta namo ir bando vėl užimti vyro vietą.

„Odisėja“ pasižymi epui būdinga pradžia – kreipimusi į mūzas prašant įkvėpimo. Po kreipimosi pereinama prie pasakojimo apie gyvenimą Itakėje – Odisėjo gimtinėje. Ten jo jau dvidešimt metų laukia žmona Penelopė. Ji apsupta daugybės jaunikių, kurie jai peršasi, bet ji nuolat bando nutolinti savo pasirinkimą. Odisėjo sūnus Telemachas nerimauja dėl tėvo, nori išsiaiškinti, kas jam nutiko, todėl keliauja ieškoti. Šioje pasakojimo vietoje Homeras nuoseklumo nesilaiko – pasakojimas tampa rėminės kompozicijos.

PALYGINIMAS: „Iliados“ pasakojimas sukomponuotas į vieną liniją, o „Odisėjoje“ yra dvi siužetinės linijos: 1) Odisėjo klajonės; 2) Įvykiai Itakėje. Šios siužeto linijos susikerta, kai yra žudomi jaunikiai.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Archajinis literatūros laikotarpis
„Iliados” ir „Odisėjos” stiliaus ypatumai
Po Homerinis epas

Pasakojimas ir pasakotojas

Tradiciškai pasakojimas suprantamas kaip tikrų ar išgalvotų istorijų detalus pateikimas, kurio tikslas yra informuoti ir pamokyti skaitytoją.

Nuoseklaus pasakojimo tradicija ilgainiui yra griaunama: išplėtojami įvykių komentarai, pailginami dialogai ir pan. Skiriamas tradicinis ir modernus pasakojimas. Tradiciniame veiksmą nulemdavo moraliniai veikėjų sprendimai, tuo tarpu moderniame – veikėjų poelgiai dažnai būna paslaptingi, nenuspėjami. Pasakojimas modernėja, nes tai susiję su vertybių kaita. Nuo dialogų yra pereinama prie vidinio monologo, sąmonės srauto. Epiniame pasakojime susiduriama su dviem laikais: pasakojimo laiku ir papasakotų įvykių laiku (pvz.: J. Biliūno „Kliudžiau“)

Visažinis pasakotojas dabartinėje prozoje jau yra nustumtas į šalį. Tradiciniame tekste dažniausiai yra objektyvus pasakotojas, modernioje prozoje – subjektyvus.

Fabula – tai nuosekli kūrinyje vaizduojamų įvykių seka. Įvykius sieja laiko, erdvės, priežastingumo ryšiai. Skirtingi žanrai turi skirtingus fabulos tipus. Fabulos paprastai kuria intrigą, dramatizuoja pasakojimą.

Siužetas – įvykių išdėstymas pasakojime pasirinkta tvarka.

Personažų kalba – tai veikėjų dialogai ir monologai.

__________________________

Susiję straipsniai:

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.5)
Literatūros kūrinio pasakotojas – lietuvių kalbos pamoka 7 klasėje
Modernios prozos ypatybės
Pasakojimas pirmu asmeniu
Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Vidinis monologas ar sąmonės srautas?
Požiūrio taškas ir epinė distancija
Dialogas ir monologas

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.4)

„4. Kuri novelės vieta yra užuomazga, kuri kulminacija ir kur atomazga? (6 taškai)“.

Mokinių atsakymus nesudėtinga įvertinti, nes kiekvienai klausimo daliai skiriama po lygiai taškų – 2. Pagal atsakymus buvo sudarytos taškų diagramos, kurios rodo ne tik mokinių suvokimą, kokia įvykių seka, bet ir tam tikras tendencijas, kaip mokiniai šias įvykių sekos dalis moka išskirti nesudėtingame, tradiciniame tekste, kurių jie pakankamai daug iki 10 klasės yra analizavę, ir kaip užuomazgą, kulminaciją ir atomazga geba skirti modernistinės literatūros tekste.

Paaiškėjo įdomūs rezultatai:

Kalbant apie tradicinius tekstus, kuriuos dešimtokai jau turi visiškai suvokti ir mokėti analizuoti, gebėti aptarti ne tik „siužeto struktūrą (ekspoziciją, užuomazgą, kulminaciją, atomazgą)“ (1) , bet ir „kūrinio kompozicijos savitumą“ (2), turi gebėti lygiai taip pat aptarti ir modernios literatūros kūrinius. Tačiau, kaip matyti pirmoje diagramoje, tradiciniame tekste užuomazgą tiksliai geba išskirti tik apie pusę klasės mokinių, o likusieji jos neatpažįsta. Kalbant apie modernistinės literatūros tekstą, situacija dar blogesnė: tik 1/3 mokinių jaučia, kur tekste yra užuomazga ir daugiau kaip pusė jos neatpažįsta, žinoma, tai nėra normalu, bet realu, kad atsakymų mažiau, lyginant su tradicine literatūra.

Atsakymai kiek kitaip pasiskirsto, kai kalbama apie kulminacinį įvykį:

Dešimtokai pagrindinį įvykį išskyrė pakankamai gerai, jį abiejuose tekstuose nustatė daugiau nei pusė klasės ir, galima sakyti, kad tarsi šiuo atveju daug įtakos teksto modernumas neturėjo, arba tiesiog pagrindiniai įvykiai pakankamai gerai tekstuose buvo išryškinti ir nesudarė daug problemų juos išskiriant.

Ypač stebina paskutiniosios klausimo dalies rezultatai (taškų suvestinės diagramose):

J. Biliūno tekstas, regis, turėjo būti geriau suvoktas, nei B. Vilimaitės „Pusryčiai ant žolės“, tačiau yra priešingai. Tradicinės literatūros tekste dešimtokai visiškai nesugebėjo nustatyti novelės atomazgos, kuria buvo paskutinioji pastraipa: „Tai buvo vienatinis mano gyvenime įvykis. Bet jis laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje…“ (tas matyti ir diagramoje); ir dažnu atveju, jei atsakymas ir buvo parašytas, tai atomazga įvardyta katytės mirtis, kuri tarsi viską šioje novelėje ir išspręstų.

B. Vilimaitės tekste rezultatai mažai ką skiriasi nuo pagal J. Biliūno novelę „Kliudžiau“ sudaryto testo rezultatų. Čia net trys iš vienuolikos atsakinėjusių mokinių atomazgą įvardijo tiksliai tą vietą, kur ji ir yra – iškyla nusisekė, todėl mokytoja užmiršo pasižiūrėti į pašto dėžutę, o kita dieną gavo laišką, tačiau likusi dauguma visgi atsakė neteisingai arba visai neatsakė. Beje, antroji diagrama ir joje matomi atsakymai labai panašūs į pirmosios klausimo dalies rezultatus analizuojant B. Vilimaitės tekstą. Apskritai, lyginant abi noveles ir abiejų testų atsakymus, galima sakyti, kad abu tekstai šiuo aspektu buvo suvokti ne per geriausiai, bet apylygiai. Taigi, dešimtokų bendrosios žinios išsilavinimo standartų nelabai atitinka.

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

J. Lotmano „Skalndalo logikos” ir M. Bachtino karnavalizacijos sampratų sąsajos (II dalis)

Lotmanas plėtoja mintį, jog „skandalų logikos“ principu Dostojevskio romanuose yra kuriami epizodai, tam tikri romano įvykiai, nedarniai einantys vienas po kito. Tuo tarpu Bachtinas karnavalizaciją sieja labiau su dialogu, kurį kuria romanų personažai tam tikrame epizode: „Visuose Dostojevskio romanuose, pradedant „Nusikaltimu ir bausme“, vyksta nuosekli dialogo karnavalizacija“. Jei Lotmanas į skandalą pažiūri gana ribotai, tik kaip į įvykių seką, tai Bachtinui, mano nuomone, karnavalinis elementas yra kaip tik tas, kuris viską apima ir, kaip pats autorius teigia, tai yra „lanksti meninio pasaulėvaizdžio forma“.

Kliūva akis už vieno Bachtino sakinio: „Dar paminėsiu ryškiai karnavalizuotą skandalų ir nuvainikavimų sceną Marmeladovo šermenyse (Nusikaltime ir bausmėj).“ Žinoma, tuo, kad abu autoriai kalba beveik apie vieną ir tą patį, juos tikrai tai sieja, tačiau skandalo ir karnavalizacijos suvokimas Dostojevskio romanuose tampa skiriamąja riba. Susidaro įspūdis, jog skandalas, apimdamas tik epizodus, yra siauresnio masto reiškinys (kartu ir terminas), nei karnavalizacija, kuri, Bachtino vartojama kaip epitetas, prasiskverbia ir į skandalų bei nuvainikavimo scenas.

Negalima tikriausiai teigti, kad abu autoriai kalba apie visiškai skirtingus dalykus, nes iš esmės, net jei ir šiek tiek vienas nuo kito logikos tam tikrais aspektais nutolsta, galiausiai yra tam tikra riba, kada visiškai aiškiai galima justi, kaip „skandalo“ logika ir karnavalizacija susisieja.

__________________________

Daugiau skaitykite:

J. Lotmano „Skalndalo logikos” ir M. Bachtino karnavalizacijos sampratų sąsajos (I dalis)